Iš širdies

O kartais reikia tiek nedaug,
Kad būtų gera
Bet ar supras širdis žmogaus,
Kodėl taip daros?

Ugnis krūtinėje gyva,
Kvėpuoja, smelkias, lyg lava,
Iš požemių pasiekus žemę.

Tarpekliais leidžiasi lėtai -
Šnopuoja tirpdami ledai.
Tegul! Juk taip likimas lemia.

Tarytum balsas iš šalies:
Kodėl gi kartais per naktis,
Taip daužos neramiai širdis?
Ar šitai mums kas pasakys?

* * * * * * * * * * * * * * * *

Tai mūsų laimė ir viltis
Ateina tiesiai per vilnis!
Nesutrukdys jokia liūtis,
Nepasiims netgi mirtis...
Prižadins saulės spindulys
Ir vėl pabels mums į duris.

* * * * * * * * * * * * * * * *

O tu atverk duris, išdrįsk,
Klausyk širdies - jinai neklys.
Giliai plazdėdama lai skris,
Palaimos kupina sugrįš.

Įsiklausyk ir nusijuok!
Kentėti verta? Pagalvok:
Kančia - tai kelias. Kur nuves?
Į Laimę. Ten, kur būsim mes...
Santaja