Dantistė

O kodėl ne dantistas?
Moters rankose grąžtas atrodo švelnesnis. Hiperboliškai švelnus. Kol nepamatai moters. O kai ją pamatai, visi prietarai, tarytum anekdotai, nukeliauja į nemokamą sostinės dienraštį ar kitą banalų skaitalą. Tu lieki sėdėti ant raketinės formos kėdės. Tuomet prasideda paruošimas skrydžiui į kosmosą. Kad ir kaip bebūtų gaila – dienraščio su savim nepasiėmei. Savaime suprantama, prietarų – taip pat. Tad už stomatologo durų susidarytas švelnus moters paveikslas užsibarsto aitriosios paprikos ir nusispalvoja save iš naujo. Pasižadi sau, kad daugiau nebeeisi į dailės galerijas, tad paveikslai tavo vertinimo sistemoje atsisako estetinės vertės. Iš vilties prisimeni, kad kažkada mokėjai „Tėve mūsų“. Tampi kataliku, budistu ar šiaip sektantu ir laukdamas skrydžio meldiesi, nors net nežinai į ką: „Tėve mano, kam sukūrei moterį?“.

Nežinau, sūnau. Pakentėk.
  
Kas čia? Greičiausiai padauginau, per daug kartų įkvėpiau smogo. Fizinio mokytoja sakė, kad kvėpuoti reikia tolygiai. Bet ji irgi moteris, iš kultūrinės dailės galerijos. Taigi kenčiu.
   Pirmas girgždesys atsiranda kažkur tarp krūminio ir protinio. Būčiau protingas - slėpčiausi krūmuose (kaip dariau būdamas vaikas), bet pirmoji šviesa mane pakeitė. Kuo toliau saulė šviečia, tuo darausi kvailesnis. Supratau tada, kai norėdamas išjungti saulę, išjungiau 60watt
lemputę. O vakar ir ta pakratė kojas. Naujai skirti pinigai pridėti prie tų, kurie dabar jau kažkur prie iltinio. Ir vis labiau cypia. Gal dėl krizės? Tikriausiai.
   Žar žar žar. Odontologė nusimauna pirštines, nes jai skambina, turbūt dantų ekspertas. Su juo ji kalba apie dantis ir tantrinį seksą. Nors aš nepykstu, man net įdomu, kuo šie dalykai susiję. Turbūt abu egzistuoja. Vienas meilėje, kitas - burnoje. O kas būna, kai meilė pūliuoja iš skausmo?.. Nenoriu breketų. Nemėgstu dirbtinės šypsenos. Žar žar žar.
   Finished. Pagaliau. Ir visi pinigai kažkur tarp krūmų, ilčių ir mano proto ribų. Nebebūsiu bankininkas, bet galėsiu reklamuot „Blendamed“. Vis šis tas.
   Išeidamas durų neuždarau, kad kiti menininkai, belaukiantys eilėje, netapytų klaidingų kūrinių. Verčiau susikaupsiu ir nupiešiu kitą moterį, be grąžto. Ir be pietų pertraukos. Be balto chalato, o su ievos kostiumu, pabėgusiu iš rojaus. Tada atidarysiu dailės galerija, šiam vakarui. Ji bus visiškai uždara, ir tu, smalsus skaitytojau, atspalvių nebeišvysi. Nebent pabusi iš šios iškrypėliškos fantazijos ir pagaliau patuksensi į neiškreiptas duris. Už jų moteris, tad nebijok. Gero ir malonaus skrydžio.
Eseistas