- Ei, kur bėgti ruošies?
- Eee...
- Na, kur?
- Mama, tai nieko nekeičia...
- Keičia. Ilgai nebūk. Myliu.
- Aha, iki.
- Iki.
Per visus kambarius nuaidėjo trenkiamos durys ir žingsniai už virtuvės lango. Mama ilgesingai nulydėjo sūnų akimis. O rodos, taip neseniai Dominykas buvo tik mažas berniukas... Taip greitai užaugo, žiūrėk, jau ir nebepasako: „Myliu tave, labai myliu“. Dabar savo merginai tą kartoja...
Motinos širdį suspaudė ilgesys, bet ji nurijo gerklę užspaudusį gniužulą ir toliau valė stalą. Toks jau gyvenimas. Ji viena per silpna ką nors pakeisti. Ji buvo gera mama, užaugino sūnui sparnus, dabar jam laikas skristi. Pačiam skristi – juk ji negali jo laikyti vien sau?
Dominykas tuo tarpu žingsniavo gatve - skubėdamas, stebėdamas, kaip ant batų galų kaupiasi sniegas. Vienąkart vos neišsitiesė į pusnį visu ūgiu, bet šiaip viskas buvo gerai. Pamatęs jo jau laukiantį Martyną šyptelėjo. Mažas, susikūprinęs berniūkštis sutaršytais plaukais, gerokai per dideliais džinsais ir ruda pūkine striuke. Atrodė tikrai baisiai.
- Labas, Martynai, - pasisveikino.
- O, Do atėjo, - patenkintas išsiviepė.
Dominykas kumštelėjo berniukui į šoną. Abu nusijuokė ir ėmė vartytis pusnyse.
- Tai mažiai... – smagiai nusijuokė pro šalį eidama Miglė.
- O tu jau tipo didelė? – nusivaipė Martynas ir metė sniego gniūžtę į ją. Miglė vikriai linktelėjo ir sniego gniužulas pralėkė pro šalį. Pasimaivydama ji iškišo liežuvį ir patenkinta nubėgo šalin.
Bet berniukai nepasidavė. Mėtė ir mėtė gniūžtes į tolstančią mergaitės figūrą.
- Martynai, aš girdėjau, kad tavo mamai... – nedrąsiai pradėjo Dominykas.
Martynas droviai nusuko galvą į priešingą pusę. Nusimovė pirštinę ir staigiu riešo judesiu nubraukė nuo nosinės ištryškusią ašarą. Dominykas susigėdęs stebėjo draugą. Burnoje ištirpo nepasakyti žodžiai, o žvilgsnis pasimetęs klaidžiojo nuo vieno peties iki kito...