Žeruoja snaiges an viršūnes kleva,
An berža svyrančių, liaunų šakų.
Žiema šalta, snieginga atkeliava. –
Nereikia jai takelių, ni takų.

Tik senas varnas ąžuola viršūnej
Da niekap neužmiršta sava: – Karrr
Kreivai in katinu žvirblaliai žiūri.
Kap gi veltėdį jiem apdumt dabar?                  

Atsargiai striksi jie pa kiema taku.
Iš jų viriausias – budi an tvaros.
Jei pastebės tik, kad juos Rainis seka,
Visi kap mat iš kiema išgaruos.

Pažyra sniega baltas kruopelytės. –
I vis per šiauštu uodegu bėda!
A letenaj ni žvirblia, ni pelytes,
Tiktai pilkieji čirškia: – „Sarmata!“