Mėnuo į pušį kaktą trina,
Sidabrą barsto kadugys—
Žmogus žingsniuoja pas kaimyną
Pavakarot, gėla užgis—

Štai jau, pačirškinę jie kuoją,
O viskas tinka prie alaus—
Ramiai troboj politikuoja
Prie drūto stalo apvalaus—

Laukinis tas kapitalizmas,
Nei jo mes prašėme, nei ką
Aukštas pastatė kaimui klizmas
Ir miestui drėbė ne kažką—

Visur tik griovė, griovė, griovė,
Pardavinėjo paslapčia—
Iš kur ta prasikals gerovė
Apvogtiems mums lig siūlo čia ?

Tai ir žiaumosim sprangią krizę,
Kol mūsų skeletai laikys—
Iš malonumo ponai zyzia,
Jie tuks toliau, kaip tas gaidys

Bekiaušis  nupenėtas baisiai,
O liaudis utėles skaitys—
Tai va, brolau, mūs laisvės vaisiai,
Bet Dievo dar yra Akis—

Kas žino, kaip čia viskas versis,
Pasaulis kaip dėlė klampus—
Jo sprogti gali aukso veršis,
Nežino niekas, kas pribus—

Mėnuo į pušį kaktą trina,
Sidabrą barsto kadugys...