Šalta, balta snaige Tu nusileidai
Jame Tu šokai , šokai išdidi.
Šypsojais ir žvelgei į veidą,
Nepajutai kada  virtai ašara maža.
Spurdėjai Tu, lašeli sidabrini,
Šaltam ir vienišam delne,
Kai spaudė pirštai deimantiniai,
Neliko nieko – liko nežinia...
Kada vėl tyliai, tyliai Tu skrajosi
Balta puria snaige žiemos tyliuos keliuos,
Ir baltu patalu užklosi -
Jausmai išliks tik deimanto delnuos....