Aronijos

- Širdele, ar tu užsiėmusi? – meilybę tėkšteli motušė.
- Ne, mamytuk, ar kas nutiko? – Ji net sustingsta valandėlei iš nuostabos – dažniausiai ją ignoruoju.
- Naaa... Norėčiau su tavimi pasišnekėti...
- Apie ką?
- Apie gyvenimą! Kaip motina su dukra, po velnių!
- Nesvaik. Ar tau reikia mano sijono?
- Ačiū, kad pasiūlei, ne.. Ar dar turim aronijų uogienės?
- Taip.
- Kur ji?
- Kam ji tau reikalinga?
- Na... Kaip ir visad... – Jau antrą kartą per dieną pavyksta ją sutrikdyti.
- Aš juk nežinau, ką tu su ja darai.
-Tai dėl vyrų...
- Supratau. Kam konkrečiai? – kurį laiką žiūri išvertusi lėkštes.
- Kai pas mane ateina vyras, pavaišinu jį arbata... – Prisėda ir nudelbia akis į stalą – be cukraus. Vyras paprašo uogienės arba medaus ir aš jam pasiūlau aronijas.
- Jos juk šlykščios – mechaniškai pastebiu.
- Taip... Užtad gerai numuša alkoholio, cigarečių ir kitokius bjaurius kvapus.
- Skonius.
- ...
- Ir kai laižotės, jam atrodai SKANI. Ir tau ne taip bjauru. O gal tau niekad nebūna bjauru? – Nukabinu nuo šaldytuvo magnetuką ir motinai tylint vartau jį rankose.
- Tai juk tik žaidimas. Gyvenimas. Tu puikiai matai, koks tavo tėvas. Alkoholikas. Paprastas kaimo mužikas. Šitie vyrai padeda mums gyventi.
- Jie juk taip pat „kaimo mužikai“. Riebūs, nuo alaus kliuksinčiais pilvais, pliki, prakaituoti...
- Bet jie...
- Turi PINIGŲ! Šitą dalį aš suprantu. – Padedu magnetuką. – Bet kam tai reikia daryti dukart per dieną? – Pažvelgiu į motiną, tankiai mirksinčią iš nustebimo, kad mūsų pašnekesys taip užsitęsė.
- Už tuos pinigus mes turime kompiuterį, televizorių, šį butą...
- To nereikia. Užtektų duonos. Juk tėvas taip pat kartais parneša pinigų, močiutė gauna pensiją, mes – pašalpą.
- Taip sakai, nes visko turi per akis. Neri, tu nieko nesupranti apie gyvenimą.
- Užtad suprantu apie moralę ir gėdą! Ir mano vardas – Neringa. – mano nuomone dramatiškai apsisuku ant kulno ir išeinu iš virtuvės.
- O uogienė? Kur? – Dar sušunka motina.

Apie motušės užsiėmimą tšgirdau būdama septynerių. Papasakojo kiemo vaikai. Puikiai pamenu kaip tada nubėgau pas ją, kad paneigtų tokią nesąmonę. Užtikau ją besidažančią (iki tol ir to nebuvau mačiusi) Motina atsargiai apvedinėjo lūpų / akių / skruostų kontūrus, o tada kruopščiai nuspalvindavo – visai taip ji mus mokė spalvinti ir spalvinimo knygelėse. Stebėjau ją ir laukiau, kol atsisuks.
- Mama, vaikai negražiai kalba apie tave – pasakiau tada, kai ji pagaliau mane pamatė.
- Ką kalba?
- Kad tie visi dėdės ne tavo bendradarbiai...
- Jie meluoja. Tų vaikų mamos man pavydi, nes turiu gerą darbą, todėl liepia savo vaikams tave skaudinti. Netikėk jais. – Nusišypsojo ir pakštelėjo man į skruostą (tikriausiai tada – paskutinį kartą). – Mamytė turi skubėt. Ką tau parnešt iš parduotuvės? Po darbo?
- Pomidorų... – likau stovėti prie veidrodžio, stebelydama į ryškiai raudoną lūpų žymę ant skruosto. Tada pirmąkart pagalvojau, jog niekad nesu mačiusi, kaip mamytė bučiuoja tėvelį.

Nuo tos dienos praėjo apie dešimtį metų, bet ją prisiminsiu visą savo gyvenimą. Tai buvo pirma suvokimo diena. Nuo tada mano rožiniai akiniai pradėjo blukti ir bijau, kad netrukus jie taps visiškai juodi. Niekad nemėgau sentimentalių melodramų, tačiau nuolat pagalvoju, kad pati dramatizuoju. Juk yra gyvenančių blogiau ir jie nesiskundžia. O aš vaizduojuosi stiklo princesę milžinų šaly. Gal iš tiesų niekas manęs niekad nesutryps. Gal man vertėtų nekovoti su vėjo malūnais, neskaityt atseit protingų knygų, o įsitraukti į visuomenės, o visų pirma šeimos gyvenimą... Dažnai pagalvoju, kad esu kitokia nei jie. Bet neapsisprendžiu, kokia – ar geresnė, ar visiškai nenormali, todėl apsimetu didžiule kankine prieš save pačią. Žodžiais „man negera“, „pasaulis manęs nesupranta“ bandau pateisinti nuolatinį laiko švaistymą.
Staiga kai ką prisimenu, bėgu į sandėliuką, susirandu supelijusią mėlynių uogienę, kurią vakar močiutė liepė išmest ir skuodžiu pas mamą.
- Radai? – Klausiu jos tebesėdinčios toje pačioje vietoje.
- Aronijų? Pamiršau paieškot.
- Puiku. Štai, kasdieninė dozė. Nepadaugink. Sako, vyrams per daug IRONIJOS nesveika!
Tėškiu stiklainį ant stalo ir vėl „dramatiškai“ išeinu.
Ir tik vienos akies krašteliu, atrodo, pastebiu, kad motinos tušas nubėgęs.
Prietranka