Ir išmetė tinklus į marių naktį,
ir rinko spiečius mirkstančių žvaigždžių...

Prikimšo pagalves it žąsį
ir palaimingai smilkinius suglaudę
į sapno sparną įsikibo.

Trejus metus miegojo.

Ir Didžiojo Eolo smėlio kanklės
pažadino – pajuto prisipildžiusias įsčias,
susikaupė tylaus laukimo rasos
ligi dangaus raudono krašto.

Ir pasipylė vėjo botagėliai pamečiui,
tarsi žirneliai smėlių lysvėje.
Ir krykštavo švendrynų lopšiuose,
aukso žuvelių lieptais ritinėjos,
su jūros kumelaitėm galynėjos,
kartojo begalybės atspalvius,
Didžiųjų tolių išmintį, galybę,
teisingą žodį mokės tarti,

kol perėjo į juos genties tyla...

Vienuolika porų akivarų išsiplėtė
nuo jūros lig smėlynų
ir nuo smėlynų lig dangaus,
sugėrė pirmapradę atmintį.

Ir metė vėl tinklus į marių naktį,
ir rinko spiečius mirkstančių žvaigždžių...