Tavęs, taip tobulo, dar niekas nenutapė,
Vien iš pastelės – sentimentų grožis,
Vien iš juodos – tik požemių gyvatės,
Delnai suskirdę ant spygliuotos kraujo rožės.

Dryžuotos dėmės ant vaiduoklio pilko rankų,
Klajoklis paukštis kalno mėlynam kvadrate,
Dienas senas žaislais į praeitį nutrenkus,
Tave, taip tobulą, netobulai supratus.

Vaizduotę šviesai angelų sparnu nutėkštą
Ištraukus medžio šerdies absoliučią rakštį,
Skaistybę pumpuro į žemės baltą lėkštę,
Dangaus vargonais nuo planetų lakšto.