Išmokyk, žeme, tu mane kantrybės,
Nes žmogiškosioms galioms yr juk ribos.
Mums niekad priekaištų neišsakai...
Mes – nuodėmių pilni tavi vaikai.

Tyli, kada išduodame, kai mindom,
Bet tavo dovanota duona mintam.
Nors jausti visa tai labai skaudu,
Išeinantį glaudi ir vėlei tu.