Ne taip paprasta pasakyti, kaip prasidėjo „Santariškių Kalėdos“. Matyt,  reikėtų jas datuoti gruodžio 19 d. ankstyvo ryto data. Kaip ir ankstesniais  rytais, šunelis Kandžius pripuola prie galvos ir pradeda laižyti: girdi, Pelėda, kelk sparnus ir eime laukan.
Keliuosi. Einam. Atidaręs duris pasilieku laiptinėje ir laukiu sugrįžtančio Kandžiaus. Kvailą ir bažnyčioje muša. Mane - ir laiptuose. Taip stovint skersvėjo nebeišvengti. Bet argi naujiena? Įprastas dalykas. Net galvon neužklysta mintis, kad toks „congas“ gali susukti žmogų kaip virvę.
          Bet turbūt neiškart.
          Vėl sugrįžtu į patalus.
          - Dink, Kandžiuk! Pelėda dar nori pamiegoti.

                                                         II

     Vilniaus Naujininkai slidūs kaip ledas. Šiaip gi nešalta. Paslidinėdamas atsargiai tapenu giliau į miestą, bet akyse įkritęs kažkoks bukumas, nepraleidžiantis visos šviesos. Einu, slidinėju, kartais patrinu pirštais akis, bandydamas atsikratyti nejautros. Ypatingai  „ne ta“- dešinioji“. Į akies vyzdį lyg sraigtelis įsuktas. Kad skaudėtų – irgi nepasakysiu. Tačiau abi akys ašaroja. Tai irgi ne naujiena – Naujininkai nubaltinti sniegu. Akims tokia šviesa gal  per jautri. Kodėl jos neapriboti sugeriant dalį per ašaras?  Bet kažkodėl ir kojos stangrėja. Tiek metų išvaikščiota, o atrodo, kad reikalinga parama, kad galėtumei praeiti per 70 metų išmoktais žingsniais.
     Kojos  ne tos. Žingsniai ne tie.
     Girtas?
     Betgi dar anksti, dar tik po aštuonių ryto.
     O ėjimas toks, jog iš šalies žiūrint, protinga įtarti, kad einu pagal Giedrės „ Gaidelius“

                             Gaideliai gieda, gieda, gieda
                             Visoj Europoj Vakarų,
                             Ant bokštų taip aukštai užsėdę,
                             Kaip po didžiausių pagirių--

     Bet einu. Slidinėju. Pelėdai irgi reikia Kalėdų. Joms reikia ruoštis, nes jeigu nelauki, nepasiruoši, gali neateiti. Laikai keičiasi. Kalėdų laukimo svarbiausi akcentais irgi persikraustė į parduotuves.
                              
                                                    III

     Tarp kitų pirkinių ir butelis alaus. Ne bet kokio, o įprasto Pelėdai. Stipraus. Truputį pakaitęs, pavargęs, pasisupęs parsiyriau namo.
     Penktadienis, bet alumi pasninko niekuomet nepagadindavau. Nemaniau, kad kitaip galėtų atsitikti ir dabar. Bet kas gi čia? Net Napoleoną prisiminiau sakius, kad, girdi, didžiausia nedorybė imtis darbo, kurio nemoki. Ko jau ko, bet kad nemoku gerti alaus - niekas dar nesakė. O dabar gi alus lyg pametė kelią į  gerklę - dalis jos pro dešinės pusės lūpų kampą  pilasi atgal ant  barzdos.      
     -Tfu, kad  tu prapultum, besarmati,- bet, deja, burna  ir „tfu“ nebeišgali ištarti.
     Žvilgt į veidrodį ir... akys sutino.
     Perkreipto veido žmogus stovi prieš mane su buteliu rankose ir apsiseilinusia barzda. Kažkas patarė nesiginčyti ir patikėti, kad tas žmogus aš. Esa, žinok, viskas praeina. Praeis. O iš kalendoriaus lapelio G. de Mopasanas:
     „Gyvenimas – kalnas, į kurį kopi ilgai, o nusileidi greitai“
     Kokie  mes visi protingi, a! Net jeigu  ir be G. de Mopasano.

                                                       IV

      - Kas gi čia dabar? O Viešpatie!- sutino ir žmonos akys: - Kas čia tave tokį taip?
      - O kas ? – vaidinu, nežinantį ko klausia.
       Nutuokiu, kad aktoriaus darbą jau neblogai išmokęs. Net ne todėl, kad per tiek pragyventų metų kiekvienas žmogus išmoksta būti aktoriumi. Man šia prasme dar pasisekė, kad prieš beveik trejus metus atėjęs į ŽOLĘ, netrukus išgirdau aktoriaus Tomo Vaisietos priekaištus, kaip atsitiko, kad dzūkas dzūką paliko. Labai įdomiais Lietuvai laikais kartu pradėjome pirmąsias keliones „Radijo karieta“. Net nesistengiant, kuomet esi kartu, tiesiog savaime, kažkas įsiskalauja, įsiplauna į tave iš turtingesnio talentais žmogaus ir  bent truputį tampi juo.  Mano atveju bent truputį buvau Tomu Vaisieta.  Todėl namams lig šiol nebuvo neįprasta  matyti mane  bent truputį aktoriumi.
    - O kas? – nemoku ištarti kreiva burna: - Ne, ne! Į ligoninę tikrai – ne. Viskas praeina. Jokių greitųjų pagalbų, pradedu šaukti ir jau bet kokia vaidyba dingsta. Nenoras nukeliauti į ligoninę toks galingas, kad vis dėlto sugebėjau be jos išsikovoti pozicijas būti  namuos be gydytojų paramos dar daugiau negu parą laiko, kol kitos dienos popietėje buvau greitosios pagalbos automobiliu  nuvežtas į ligoninę Santariškėse.
     Dabar gal būt vaidinu, gal būt - ne, bet rodydamas į save, vis dažniau pasakau, jog iki tos dienos buvau normalus psichas, kurį ta diena pakeitė didesnis negu normalus. Ir aš  manau, kad tai, ko gero, irgi jau ne vaidyba, o užprogramuotas poreikis tokiu būti arba nesugebėjimas iš ligoninės sugrįžti namo ir gyventi aną  normalaus psicho gyvenimą. Beje, esu patikėjęs, kad  Žaliai Žolei toks reikalingesnis. Jau grįžtant iš ligoninės suvokiau, kad man reikia atkurti tą laiką, kuomet man pavyko maištu įtikinti namiškius ir artimus žmonės, kad viskas praeina, kol galiausiai ir pats supratau, kad, deja, ne viskas praeina. Ir dabar svarbu, kad taip būdu padaryta kaip įmanoma natūraliau, bet, žinoma, ne kirviu sukapota. Kaip tai padaryti?

                                                      V
    - Tėve, nesupyk, bet tu bjaurus žmogus. Neduok dieve, jeigu ir aš kada nors taip į tave panaši,- sako dukra Ema.
   - Iki tiek dar laukti ir laukti. Apie tai galvok, o ne apie „panaši ar ne panaši“.
   - Ar įsivaizduoji, kaip dabar atrodytumei, jeigu būtume palikę be ligoninės?- negirdi mano patarimų Ema: - Visko ten yra, gero blogo, bet  be ligoninės nėra gyvenimo. Labai įtikėtina, kad be jos  manęs čia nebūtų.
    -  Galvoju ir apie tai.
    - Galvojai?- nustemba Ema.
    - O kodėl nustebusi? Gal ne taip galvoju, kaip reikia, bet galva yra. Galvoju ir apie tai, ko nesinori galvoti.
     - Tikrai? Ir apie mane taip pat galvoji, ko nesinori galvoti?
     - Ema, ką tik pasakei: „ tėve, nesupyk, bet tu esi bjaurus žmogus. Tai dabar tu, dukra, nesupyk, bet bjaurių eilėraščių nereikėtų rašyti,- pasakiau ir pamačiau, kaip ji  atšoko nuo mano žodžių. Panašiai kaip aš nuo lango, pamatęs pro jį atvažiavusią  greitąją medicinos pagalbą. Sugriebiau už rankos ir: - Ema, negi tu užmiršti, ką pagalvoja tavo tėvas, perskaitęs tokį eilėraštį. Na, kad ir „Kalbėkim, Daktare“

                   Kalbėkime be žodžių daugiareikšmių,
                   Tiesiog kaip du bičiuliai, ištikti bėdos.
                   Jau, Daktare, aš tas ligas prakeikiau,
                    Dvejodama, ar kas manęs raudos?

                     Kalbėkim skauduliais apie likimą,
                     Apie tikėjimą  ir Alberą Kamiu,
                     Apie žmonių – mutantų išplitimą –
                     Bičiuliškai, ramiai, be skrupulų.

                     Tiktai neklauskit, kaip šiandien miegojau?
                     Tamsa – tai baimės prakaito sapnai.
                     Aš jau seniai susiruošiau į rojų.
                      Kam man šalti bereikšmiai sakiniai.

(Iš „Santariškių Kalėdos "1)