Tavo namai sumišę su žolynų ir erdvės kvapais...
Renki juos lyg kartodama dar vieną ritualą,
Lieti kiekvieną sielos vingį,
Palytėtą menamais draudimais,
Klajoji labirintais užmaršties,
Norėdama vis grįžti praeitin
Ir lyg japoniškam haikus
Išgyvent, pajust save iš naujo.
Tavo tyli, rami kalba,
Papuošianti beribę monotoniją...
Kodėl tampi taupi žodžiams, subtilioji?