Vakar literatūros mokytoja liepė parašyti pastraipą apie likmą. Pasiūlė rašyti arba su humoru, arba dramatiškai. Nežinau, ar mano pastraipą ji į kuriuos nors rėmus įtalpino. Gavau penkis. Aš! Penkis! „Šiemet man visai nepatinka kaip rašai. O į pastraipą sudėjai viską, ką turėjai. Padauginai, tuo pačiu nieko naujo įdomaus nepasakydama. Sveikinu. 5“

„Mano Likimas miega su manimi vienoje lovoje. Kartais, kai per miegus ant jo užmetu ranką, verkia. Bet dažniausiai kerta atgal arba kanda aštriais dantimis. Ir taip visada. Likimas kanda tik man, aplinkiniams jis švelnus, malonus, netgi paslaugus. O aš kiekvieną dieną turiu prisiimti Likimo kaltę, taisyti jo klaias. Tik šerti jo nereikia – pats atsidaryti šaldytuvą moka. O vakar brangusis prisišlapino ant pagalvės. Dabar mano sapnus nuolatos lydės nepakartojamas Likimo aromatas...“

Sveikinate? Ačiū.
Po velnių, juk tai MANO šuo! Norėjau ir pavadinau Likimu!