tyla sulinko –
sunki
lemties našta
aplink –
išdegus tuštuma
ir tiksintis
vienodai
laikas
jis nebesistengs
atkalbinėti –
tik nekrisk

išsaugoti balansą
išmatuoti
laiko garsą
neleis
žmogaus uždėta
abejonė
paguoda –
šviesos paryškintos
rytojaus ribos
vėju suks
vis suks
nostalgiškame
saulės ilgesio
rate...