Kaip dulkė
Nusileidusi ant
Siūlo galo,
Taip šiandienos mintis
Apraizgė plonas
It rytinis rūkas,
Bet sunkus kaip
Marsas ant jaunos krūtinės
Liūdesys.

Iš požemių
Išlindę hienos
Nuplėšė mano angelų
Nusilpusius dėl
Stokos lengvumo, gėrio,
Nušiurusius sparnus.

Prastumas, paprastumas...
Panašu. Ir sumaišyti lengva.
Prastumas...
Ir kaip reikėtų
Šią minutę
Truputėlį paprastumo.
Kad vėl užsiauginti
Aš tikėčiaus
Nors silpnus, bet tikrus,
Savitus, kažkur kitur
Nešiojančius sparnus.