Stoviu aš, lig liemens į pusnyną įbridus,
Vėjas laužo pajuodusias mano šakas.
Rodos, taip neseniai buvo paukščių palydos...
Kas nutūps ant viršūnės šiandieną man, kas?

Byra, krinta į sniegą nušalusios uogos,
Tarsi skausmo mažyčiai raudoni lašai.
Vėtrų puotoje medis vienišius aš nuogas...
Savo paukščiui pavasarį lenksiuos: "Grįžai..."