Amžinas ratas

O akis įžiūrėjusi budelio alkano maištą,
Tebūnie reginiai nemylėtų tau kraupūs!
Į kelionę per dykumą einant sugaišta,
Šviesą būsimą gemalui nešanti taupiai.

Jis išnėręs save kaip iš sprunkančio žalčio
Sudaigina į žemę keisčiausią idėją-
Sėklą mirštančiai sielai nuo veriančio šalčio,
Iškankinto savižudžio puolančio alkaną žvėrį.

Jo sunykus oda neturėdama gundančio kvapo
Aiškiaregio mintim paspirta į artėjančią mirtį
Sugiedoja giesmes į ramybe alsuojantį kapą
Tyloje marmurinėj išlaukusi giltinės kirčio.

Ir pakyla į dangų pamiršusi žemišką būtį,
Tarno aklo likimą puotaujančiam kraujui.
Tebūnie mylimi,nepanorę čionai užsibūti
Jau atgulę žvaigždynuos į šildančią motinos saują.
obelaitė