Nerimas širdį suspaudė,
Grasino kankint lig ryto.
Vėjas už lango gaudė,
O diena vis nešvito.

O kai atleido širdį
Nerimo pirštai – man miegas
Skausmą krūtinėj ištirpdė
Kaip pavasaris sniegą.

Sapno sparnai pagavo,
Ėmė nešti per laiką.
Ramios mintys siūravo,
Supo lyg mažą vaiką.

Žvaigždės į širdį krito,
Tirpo kaip gležnos snaigės.
Laimingas buvau lig ryto,
O dieną palaima baigės...