Prabėgo dar vienos atostogos. Net nepajutau, kaip Kalėdos savo lediniais pirštais kuteno man šonus. Nepamačiau per laukus atbėgančių Naujųjų Metų, nesulaukiau Kūčių šilumos... Šįmet šventės buvo kitokios. Vienišos.

Kalėdų laukimas man nuo vaikystės būdavo ypač smagus – pasidarydavau kalėdinį kalendorių, taupydavau dovanoms, su tėčiu kirsdavau miške eglutę... Prieš pat Kūčias vikriai sukdavausi su mama virtuvėje, juokdavausi, šokinėdavau... Visa šeima traukdavo šiaudą, visa šeima būdavo kartu...
Per Naujuosius metus sėdėdavom su tėvais namuose, žiūrėdavom televizorių, kalbėdavom su kaimynais... Būdavo taip gera!

Šįmet viskas buvo kitaip. Nelaukiau trečiadienio. Nelaukiau ketvirtadienio. Nors iki antradienio viskas buvo gerai... Buvau turbūt laimingiausia pasaulyje – turėjau dėl ko juoktis, turėjau dėl ko šypsotis, dėl ko atsikėlus pasirąžyti ir nusišypsoti rūškanam rytui už lango. Turėjau priežastį būti savimi.

Aš bloga statybininkė. Mano namo pamatai sugriuvo. Mano namas neatlaikė žiemos vėjo. Neatlaikė atūžiančios pūgos. Viskas, ko taip troškau, žlugo. Aš taip ir neišmokau vaikščioti negriūdama. Taip ir neišgėriau puodelio arbatos. Taip ir... Liko tiek daug visko nebaigta...
Gaila, kad mano sapnai pildosi. O jei... O gal tikėtis beviltiška?

Kalėdų senelis buvo kuklus. Atsinešė liesą, jau iškratytą maišą, nusišypsojo ir pasėjo namuose ramybės daigą. Bet pas mus nebuvo vandens. Lapai susisuko. Žiedas nuvyto. Žemė sušoko į gumulus – žiūrėdavom visi trys į tą augalą ir mąstydavom. Gerklėse užstrigdavo keisti gniužulai.

Mano galvoje kažkur, pačiam tolimiausiam kamputy, kirbėjo laimė. Ir ji buvo per daug linksma, kad sėdėtų susigūžusi. Ji kuo ramiausiai atsistojo ir išėjo pasivaikščioti.

Naujieji praėjo nepastebėti. Nebuvo nei taurių, nei putojančio šampano. Pastovėjom tarp vartelių, pažiūrėjom į fejerverkus vidurnaktį ir kelias minutės po jo. Pasveikinom tėtį su garbingu jubiliejumi iš anksto, nes sausio trečioji – per toli.

Sėdėjom su drauge prie televizoriaus, iki penktos valandos ryto pasakojom viena apie kitą ir atvirkščiai. Išsikalbėjom, išsipasakojom, paverkėm, pasijuokėm ir pagaliau, pagaliau užmigom.
Buvo sunku miegoti. Buvo taip tuščia kažkur kairiąjame šone, prie pat širdies. Taip tuščia, kad net sopa. Ir dabar tuščia, bet aš jau pripratau. O ką man reikėjo daryti?

Mama vieną dieną man pasakė, kad likimas – vingrus. Pasukęs kelius priešingom pusėm gali juos vėl, apėjus tankų mišką, suvesti į vieną. Tereikia labai to norėti ir labai tuo tikėti.

O aš noriu. Tik kartais pati suabejoju, ar tikiu. Tiesiog šiandien atėjo žiema, ir aš nebežinau, ar saulė ištirpdys užsidėjusius storus ledus bei baltus pūkuotus sniego kailinius...