Spaudžia mūzos plunksnas gulbinų,
Rašalo jos ieško išrašyto,
Siekia vaisių gardesnių
Cinamonu, cukrum pabarstytų.

Jos nebijo mesti kelią pūgoje,
Labirintai sniego nebaugina.
Sniegas tirpsta mokslo šviesoje,
Plunksna kalba mūsų delnuose.

Šokiu mūzos atveria rašytojui akis,
Mato kalnus, aušrą naują,
Ir krūtinėje užgimsta dar viena viltis –
Lietuvą matyti saujoj...

Kruopelytes smėlio Nidos pajūry,
Tiltą Palangos per jūrą,
Tylų paukščio skrydį pamary
Ir gimtinę brangią savoje širdy.

Viską saujoje sutalpinau,
Apjuosiau vienybės juostom,
Saulės kraujo ir žolės lašais pavaišinau,
Išsiunčiau į Jūsų uostus.

Lietuvą surasite tik savo širdyse,
O kitur Jūs galit neieškoti!
Ji viena nepamirštama,
Skriskime ieškoti uostų!