Po medžiu vienatvės
Kai nelieka balso, tik rankų šešėlis,
Žinau, kad kažkas mylimas ėjo.
Kai trafaretai sustingsta įsmigusių pėdų,
Jaučiu, šitaip dingsta, taip laikas nusėda.
Į baltą puslapių pūgą
Nešu mūsų delnus, žinau, kad taip būna, –
Ten artumo kaitra, visada žydinčios rankos
Po vienatvės medžiu dažnai mane lanko.
Ir liečiamės pirštais per puslapių viršų,
O varge, jei kartais netyčia raidės numirtų –
Kaip kitaip eit, paskęst, sugrįžt į tavo pievą –
Čia neparduodama tamsa, nes mes joje nemiegam.
Kai nelieka nei rankų, nei balso šešėlio,
Aš imu mūsų delnus, glaudžiu priešais vėją,
Bet į puslapių pūgą jau keliauti neverta –
Suklumpa akmenys prieš tylą - - -
Mes šiandien galim verkti...