Pienės pūko planetoje gyveno dviese: Mozabitė, supraskite, pretenzinga kamanė, ir Dundulis, mažas tylus lapgraužys, visą savo egzistencijos laiką svajojęs prabilti į ją – savo svajonių bitę. Tačiau jis nedrįso užkalbinti zyziančios Mozabitės. Jau visas dvi savaites nedrįso. Kartais pasiryždavo, rodos, tuoj tuoj prabils, sparnelius tik stipriau prispausdavo prie čežančio savo kūnelio ir… Nespėdavo, nes kamanė, atsainiai tarstelėjusi, „Aš į brūzzzgynus“, išzvimbdavo dar žydinčių augalų garso takeliais į popiečio pasimatymus.

Po kiekvieno kamanės kreipimosi, tegul tai būna atsainus „Aš į brūzgynus“, Dundulis smagiai suvirpėdavo, sparniukais lyg plunksnomis sududendavo į savo gležną kūnelį ir laukdavo jos grįžtant. Ji ir vėl su manimi kalbėjosi, – išdidžiai galvodavo jis, purtydamas savo sulipusią galvelę prieš rasos veidrodėlį, – o aš vėl nieko neatsakiau… Ir mūsų bendravimas jau turi savas tradicijas… Dundulis tikėjo, kad taip viskas ir turi būti.

Kartą Mozabitė grįžo anksčiau nei bet kada ir šlumštelėjo į jųdviejų pūką, sumaigydama keletą pasvirusių virbelių. Maži skėčiai aikštingai pakilo į orą, ir Dundulis suprato, kad kažkas šiandien ne taip. Jis yrėsi artyn. Vėjas šiureno papurusius sparnelius. Jis vylėsi tradicijos tęstinumo.

Kamanė gulėjo užmetusi kojeles ant papurusio savo pilvelio ir zyzė: Zzz. Dundulis priartėjo tiek, kad kamanė jį galėtų matyti, ir palinko virš jos. Zzz, – duslus, bet jaukus zyzimas vėrė Dundulio širdelę. Dar ir dar tiek, ir dar dukart tiek laiko Dundulis tegirdėjo: Zzz.

Laikas. Šiandien tai įvyks. Aš prabilsiu. Mano svajonių kamanė tai išgirs. Jis susikaupė, labai įsitempė, sparnelius prispaudė prie kūno ir išsižiojo pirmam savo žodžiui. Atrodė lyg pasistiebęs šokėjas, tik ką atlikęs sudėtingiausią piruetą. Mozabitė tebezyzė: Zzz. Trumpais zuzenimais ir pauzėmis turtindama jųdviejų namų – Pūko planetos – garsų pasaulį. Jokio kito garso nesigirdėjo. Dundulis taip pat savęs negirdėjo. Nors jam atrodė, kad jis jau išpasakojo jai visą savo gyvenimą, apsakė visus jausmus, išdainavo svajones ir pasidžiaugė jųdviejų tradicijomis. Mozabitė nekeitė kūnelio padėties, tik truputį dusliau zyzė: Zzz.

Gal ji mane girdėjo?.. Dundulis nežinojo, kaip reikia save girdėti. O gal tai normalu, – savęs negirdėti kalbant. O kiti tuo metu tave paprasčiausiai išgirsta. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Taip pagalvojęs, jis įsitikino savo teisumu: kamanė mane išgirdo. Jis įsidrąsinęs pasilenkė virš jos ir paropojo artyn tiek, kad galėtų matyti jos akis. Akys buvo didžiulės, labai gražios ir iškalbingos. Jose Dundulis pamatė save, savo Pūko planetos atspindį ir vieną skriejantį mažytį skėtį. „Puiku“, – ji galvoja apie mane. Ir Dundulis laimingas atsikvėpė. Toks laimingas jis dar niekad nebuvo. Jis išdrįso prakalbinti savo Kamanę, jis pasakojo jai apie jųdviejų tradicijas, ji visa tai suprato ir atspindėjo savo žvilgsniu jam. Štai koks gražus ir paprastas pasaulis. Dundulis ramus įsitaisė tarp dviejų pūko virbelių ir užsnūdo, laukdamas rytojaus popietės, kai vėl galės išgirsti savo kamanę sakant: „Aš į brūzzzgynus…“

Tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.