Aš, Lietuvos pilietė, pasipiktinusi neišmatuojama mūsų valdžios beprotybe. Tačiau šiandien ne laikas ir ne vieta kalbėti apie politiką. Užtenka. Nuo jos plyšta bulvariniai skaitalai ir rimti dienraščiai. Visose antraštėse šviečia naujos politikos nešėjas su skydu ir kalaviju rankose. Na, bet pakaks.

Pabudau ryte. Tačiau, kaip bebūtų keista, už lango dar tamsu. Pratraukiau užuolaidas, o ten vien tamsa. Bet nieko tokio, nauji metai, nauji ratai. Krizė užtemdė tautiečių langus jau pirmąjį rytą. O gal tai vakar dienos padariniai? Elgiaus pagal bandos instinktą. Juk visi taip daro. Tai lyg sena Naujųjų metų tradicija. Tarp popierių susirandu dieviškąjį televizoriaus pultelį ir pradedu šuoliuoti per kanalus. Pagaliau apsistoju ties vienu kanalu, kuris patenkina nelaimių troškimą. Kažkur karas, kažkur žmonės alkani, kažkur nukrito lėktuvas. Bet aš šiltai įsiraususi į patalus ir manęs tai visiškai nejaudina. Galiausiai neištveriu, įsijungiu politikos kanalą ir žaviuosiu mūsų naujojo tautos vedlio sprendimais. Ko jis siekia įbauginti tautą? Ar galiausiai įpilti daugiau pieno į tešlą, kad greičiau pasiduotų minkymui? [Aš nediktuoju, jokių sąlygų. Tai tik pirštai.] Nesulauks! Bet kas man belieka... Vienas aukščiau bambos nepašokinėsi. Smalsumas patenkintas.

Vakaras. Rankos pamėlę nuo atšiauraus sinoptikų pasiųsto šalčio, bet iš veido neblėsta nuostabi šypsena. [„Nuostabi“ tik dabar atgaminti žodžiai.] Aš krykštauju kaip pašėlusi. Ir įgaunu naują vardą – Chrizantema. Kažkodėl jis mane žavi ir kelia neišmatuojamą šypseną. Aš paprašau lietaus, bet ryte randu pusnis BALTO sniego. Ta, kuri šaukia lietų. Ir tas, kuris papūtęs jį paverčia dievišku sniegu lyg atkeliavę iš pasakų knygos. [Nauja pasaka. Pažadu.] Chrizantema tipena tarp miesto parko žibintų ir šypsena tirpdo sniegą nuo medžių viršūnių, tuomet prieina pušį ir ją apkabina. Ar tai ne beprotybė?