Futbolo istorija

Vienas berniukas labai mėgo žaisti su draugais futbolą. Tiesa, jam nekaip sekėsi, be to jis buvo apkūnus, todėl judėjo lėčiau, kažkokią sekundės dalį priešininkai jį aplenkdavo, bet žaidimas jam vistiek  patiko ir jis stengėsi išmokti jį žaisti kaip galima geriau.
Bet, deja, jo draugams laukti, kol jis išmoks gerai žaisti, nepatiko, todėl po kiekvieno netikslaus prisilietimo prie kamuolio ant berniuko pasipildavo keiksmų lavina,  priešininkus tai linksmino ir jie nė nemanė vargšo kaip nors užsistoti.
Ir vis tik berniukas visada išeidavo žaisti, kai tik jį pasikviesdavo. Jam vis atrodydavo, kad šiandien  galų gale ims sektis. Aišku, jo koneveikimas neprasidėdavo tuoj pat, iš pradžių berniukai iš jo komandos lyg ir tramdydavo save, gal jausdavosi kiek nesmagiai dėl nuolatinių persekiojimų ir gal jie pasiryždavo būti atlaidesni savo draugui, todėl pradžioje žaidimo daug ką nutylėdavo, be to ir anam, kai jo niekas neujo, žaisti sekdavosi gan neblogai, bet ilgainiui po kiekvienos klaidos nepasitenkinimas augdavo ir sustabdyti pykčio draugams nepavykdavo, tuo labiau, kad dėl berniuko nerangumo dažniausiai tekdavo pralaimėti priešininkams, o laimėti norėjosi daug labiau, negu tramdyti emocijas, tad kiekvieną kartą kartojosi vis tas pats.
Galiausiai berniukas apsiverkdavo, arba jei ir sulaikydavo savo ašaras tuo metu, tai metęs žaidimą ir parbėgęs namo, savo kambaryje išsiliedavo.
Jo išėjimą iš aikštės visada lydėdavo tartum nustebę klausimai, tai ką, jau nežaisi? arba pratisas nepasitenkinimo ūžesys, bet iškart vėl visi jį pamiršdavo ir tęsdavo žaidimą toliau.
Kiekvieną kartą raudodamas savo kambaryje jis priesiekinėjo sau, kad niekados daugiau neis žaisti futbolo, ir kiekvieną kartą praėjus kelioms dienoms jis vėl papuldavo į tą pačią gėdingą padėtį. Draugai, matyt, irgi įtikėjo, kad jis neturi savigarbos, ir visada galės jį žeminti bei įžeidinėti.

Bet vieną dieną viskas baigėsi. Vaikai kaip visada susirinko aikštėje, pasiskirstė komandomis ir žaidimas prasidėjo. Nerangusis futbolistas kiek jaudindamasis pradėjo bėgioti paskui paskirtą jam dengti priešininkų komandos puolėją. Kai jo komanda puldavo perėmusi kamuolį, jis irgi prisijungdavo prie puolimo, bet kamuolio jam niekas neperduodavo. Kartais kamuolys netikėtai atitekdavo jam, kai priešininkas suklysdavo jį perduodamas, tada jo komandos draugai šaukdavo labai jau skirtingas komandas, dėl kurių berniukas sutrikdavo, nežinodamas kurį sprendimą pasirinkti, o  vikresnis priešininkas, pasinaudojęs menka pauzele, kamuolį iš jo nukniaukdavo, ir per aikštę nuvilnydavo nepasitenkinimo atodūsis. Vėliau atodūsius ėmė lydėti replikos (kvailys, durnius ir pan.), kurios palaipsniui vis garsėjo. Berniukas pastebimai niaukėsi, lakstė tiesiog inertiškai, nieku gyvu nenorėdamas, kad kamuolys atšoktų jam, ir kartu nesiryždamas nutraukti šio beprasmiško žaidimo. Mintyse jis ir vėl keikė save, kad pasidavė pagundai pabandyti pasižymėti šį kartą.
Tik staiga į aikštę įlėkė katė ir paskui ją net trys šunys. Katė jau buvo bepagauta, todėl jai nieko kito neliko, kaip tik užšokti ant kokio aukštesnio daikto. Tuo daiktu šiuo atveju buvo arčiausiai esantis berniukas. Taip, taip - mūsų nerangusis futbolistas. Katė stryktelėjo jam tiesiog ant galvos ir įsikibusi nagais į plaukus, išrietusi nugarą ir šnypšdama stebėjo savo priešus, kurie šokinėjo į viršų aplink laikiną katės prieglobstį ir garsiai lojo. Berniukas sukinėjosi aplink savo ašį, tikėdamasis, kad katė nušoks, bet pats nesiryžo jos nutraukti, nes ta labai skaudžiai buvo įsikibusi į jo plaukus. Žaidimas, aišku, nutrūko, vaikai ėmė garsiai juoktis iš nevykėlio futbolisto, kai kurie ragino atsikratyti kate: nusiimk peruką, šaukė jie, ji tave apsiusios, taip tau ir reikia, asile ir panašiai.

Šauksmai susiliejo su lojimu, berniukai ir šunys virto viena priešiškai nusiteikusia mase, galvą raižė aštrūs katės nagai ir berniukas iš skausmo ir nevilties sušuko visam jį supančiam ir neteisingai sutvertam pasauliui:
                                      EIKIT ŠIKT!

Sušuko turbūt nelabai garsiai, o gal vaikai negalėjo patikėti tuo, kad jis išdrįso taip pasakyti, todėl choru perklausė:
                              KĄ???
Net šunys nutilę laukė, ką atsakys berniukas. Jis nieko neatsakė, tik iškėlė didįjį pirštą, kiek palaikė, paskui pats išsigando to, ką padarė, ir apsisukęs pasileido bėgti. Katė tuo metu jau buvo atleidusi savo nagus, tad berniukas, nusikėlęs nuo galvos, laikė gyvūnėlį  ant sulenktos rankos. Visi – ir vaikai, ir šunys – pasileido jam iš paskos. Šunys lojo, vaikai rėkė: gaidy, tu atsiimsi, dabar tau galas.
Prie pat aikštės buvo judri gatvė, ir persekiojamasis net nedirstelėjęs į šalis metėsi į ją. Sužviegė automobilių stabdžiai, pasigirdo išgąsčio šauksmai, persekiotojai mirtinai išbalę sustojo ant šaligatvio, bet berniukas net nestabtelėjęs atsidūrė jau kitoje pusėje ir nubėgo toliau, tik kažkur viduryje gatvės išmetė iš rankų katę.
Šunys susigėdę pasuko atgal, vaikai irgi, tik vienas ryžosi tęsti persekiojimą. Ei, kur tu? palik jį ramybėj, šaukė jam draugai, bet jis negirdėjo. Einu jį atvesiu, pasakė kažkuris vaikas ir taip pat nusekė anuos du.
Apkūnusis berniukas, uždusęs nuo bėgimo, sustojo, bet atsigręžęs atgal ir  pamatęs, kad gatvę perbėgo vienas persekiotojas, vėl pasileido bėgti. Šalimais buvo statomas daugiaaukštis namas, tad nusprendė jame pasislėpti.
Buvo sekmadienis, nedarbo diena, name nieko nebuvo. Ketvirtajame aukšte jis nėrė už pertvarų ir susigūžė vieno kambario kamputyje. Girdėjo, kaip persekiotojas šlepsi laiptais aukštyn, matyt jo sportbačiai buvo kiek per dideli, girdėjo, kad jis jau pasiekė trečią aukštą, ketvirtą, trumpam stabtelėjo, berniuko širdis apmirė, bet po akimirkos vėl išgirdo šlepsėjimą aukštyn. Lengviau atsikvėpė, bet išlįsti ir bėgti žemyn nedrįso, bijojo išsiduoti. Sulaikęs kvėpavimą klausėsi žingsnių penktajame aukšte virš savo galvos.  
Galų gale nusprendė tyliai pasišalinti. Pirštų galais ėmė sėlinti link išėjimo, tik koja netyčia kliudė lentą, kuri subildėjo, tada išgirdo viršuje greitus žingsnius, ir pats pasileido bėgti link laiptų. Viršuje suskambėjo apverstas kibiras, už jo užkliuvęs berniukas krito ant pilvo ir kartu su tirštu skysčiu, ištekėjusiu iš kibiro, nučiuožė ligi neaptvertų laiptų ir nugarmėjo žemyn į tuščią lifto šachtą. Namą sudrebino pratisas vaiko riksmas ir duslus bumptelėjimas.
Ir vėl stojo tyla. Apkūnusis berniukas drebančiais keliais išėjo į laiptų aikštelę ir pažvelgė žemyn, kur gulėjo negyvas buvusio komandos draugo kūnas. Vaizdas buvo kraupus, jis jau norėjo atsigręžti ir bėgti laiptais žemyn, prisiekinėdamas, kad dabar jau tikrai visam laikui pamirš futbolą, kai pajuto lengvą stumtelėjimą ranka, grįžtelėjęs galvą dar spėjo pamatyti kitą buvusio komandos draugo besišypsantį veidą, dar bandė rankomis kabintis už oro ir nugarmėjo į bedugnę.

Šachtoje vienas ant kito gulėjo du vienos komandos žaidėjų kūnai. Kai trečiasis berniukas grįžo į aikštę, pasakęs draugams, kad anų dviejų nerado, žaidimas tęsėsi toliau.
Svoloč