saulėgrįžoje

štai ir tu - pati ilgiausia naktis,
čia toks didelis ir baugus
laukimas;
o aš glaudžiuos prie dūžtančių varveklių kvapo,
prie pašvaistėm nuraudusių skruostų,
nardau pro aksomines tamsos uždangas  -
nuo šiol tavęs vis po truputį
mažiau; taip ir aš gesiu, gesiu, kol
aušroj su žvaigždynais užgesiu,
dar akimirką rusensiu, kai bus
užpūstos žvakės
-
juk niekam nebešalta
Amuneivė