Tam tirštam vakare, kai alsavimas ima kovoti
Ir į dangų keliauja  vienintelis rūpimas: lis?
Aš tave surandu, mano tuščias molini ąsoti,
O dugne neramiai juda gerti ištroškus angis.

Ar prisimeni juoką ir salsvą gėrimo akcentą,
Paslaptingą kelionę po magiško vyno rūšis.
Aš galvojau tada, ar pajėgtum tu vienas gyventi,
Nesubiręs  į smėlį, kai mirs vakare vyndarys?

Mes dabar lyg dvyniai, mano mielas molini ąsoti, -
Nebeturime nieko – tuščiais apvaliais viduriais.
Tiktai angys pajuodusios mėgsta viduj pamiegoti,
Tiktai vakaro  karštis ir noras išgert  nejuokais