Nesuprantamai nudiegia
Nesuprantamai nudiegia, kai randi telefone įrašytą vardą, o to žmogaus jau nėra šioj žemėj. Kitiems gal lengviau, o aš nieko negaliu išmesti, tai kankinuosi, ką daryt: trint, netrint?
Šiandien siuntinėdamas žinutes, kviečiančias Pagulbin 4 d. į Kalėdų palydėtuves, iš adresato vardu „Kluonas Aldona“ gavau tokį atsakymą:
Labai ačiū, gerb. Kazimierai. Gal ir nežinojot, bet mūsų mama Aldona jau prieš pusantrų metų paliko šį pasaulį... Ji visad Jus minėjo geru žodžiu. Sėkmės Jums.
Labai sujaudino ši žinia. Gerai atsimenu Aldoną. Ji buvo kitokia. Ieškojau kluono nusikėlimui ir sutikau ją berods Suginčiuose arba šalia Suginčių. Pakvietė į vidų. Vaišino mane kava, sausainiais. Kalbėjomės... Šalia namo stovėjo mažas senas svirnelis, prieangio akmenys buvo išdažyti margai, kaip Velykų kiaušiniai. Niekur taip nebuvau matęs. Turėjo atrodyti „kičiškai“, bet taip neatrodė. Derėjo ta spalvuma prie švarios trobos, prie oro, dangaus. Po kažkurio laiko, vieną lietingą dieną, Aldona buvo atvažiavusi pasikieminėt į Pagulbį. Ją atvežė atrodo sūnus. Labai norėjo pamatyti tą mano išliaupsintą pasakų kraštą. Atsivežė buteliuką, tokį mažiuką. Paturėjom mes jį ant stalo. Nei ji, nei aš nebuvom to gardumyno mėgėjai. Tą dieną ji buvo labai graži: kažkaip labai „smetoniškai“ ir paslaptingai man atrodė: ilgas juodas paltas, skrybėlaitė taip pat juoda. Pagyriau aš ją, ir ji labai džiaugėsi. Sakė sūnui: „Va matai, žmonėms patinka“. Viešėjo ji trumpai, nelabai aš jai ką ir beparodžiau, nes vis lynojo ir vaikščioti po sodybą nebuvo malonu. Išvažiavo palikdama gerumą, kuris lieka tada, kai žmonės nepersisotina vienas kitu, kai dar labai norisi būti, o jau reikia išvažiuoti. Ir kai paklūsti tam „reikia“, kuris tuo tarpu gal ir erzina, bet paskui palieka šimteriopą grąžą – norą vėl pamatyti tą žmogų.
Atvažiuokit į Pagulbį, kraštą, kurį Aldona taip mylėjo.