Jis nutupia ant visų mano ne ir sudūžta,
Sudūžta į tūkstančius skaidrių ašarų.
Tai ne mano, o jo liūdesys.

Baltų trikampių kampuose slepiasi šimtai,
O gal net tūkstančiai mirusių sielų.
mirusių tam, kad gyventum tu.
Kiekvieną dieną miršta žmogus,
miršta vietoj tavęs.
Metai iš metų jie aukojasi, o tu priimi šią auką su panieka.
Neįvertini, nesuvoki, nes tavo siela dar nesuaugo, kad galėtų pasiaukoti dėl kitos.
Vieną dieną ir aš mirsiu,
Mirsiu, kad gyventum tu.
Kartais tavo egoizmas mane ima stebinti, ir aš imu galvoti, kad tu gyvensi amžinai.
Mirs tūkstančiai žmonių,
Trikampiai užsipildys, bet tu taip ir nesuprasi...
Tu gyvensi, gyvensi, gyvensi...
Gyvensi tol, kol tavo kūnas suglebs ir širdis sustos.
Tada tu pereisi į kitą kūną ir toliau alinsi pasaulį savo egoizmu.
Tu – žmogžudys,
Tu žudai kasdien.
Žudai visus savo kelyje.
Tyliai, slapta, net pats nežinodamas,
Todėl tu pavojingiausias žudikas šiame pasaulyje.
Manęs laukia trikampis.
Įsisprausiu į jo rėmus ir melsiu,
Kad mirtum tu.
Mirtum dėl jos, tos, kurią taip myli.
Ji neįvertins, bet negali dėl to pykti, pats ją išmokei būti egoiste.
Būti tokia kaip tu.