Nu, kadu dar cia, dzie?! Prauda, anū čėsū, Marcynas is Pavarėnio sodziaus, tas kū an racinio traktorio važineja, atvežė ir kiauliatvarcį kombikormų. Tū paciū adzynū srtykc, pastrykc iššoko iš budniko Cidzikos Marceliukė, toji kū prieg paršų penėjimo pristacyta. O graži gyvatukė! Ciek paritus, ciek pastatius! Akutėm cik žybcioja, užpakaluku krypcioja, visap išsidarinėja. Marcynas dyrstelėjo rozų, kitų ir akis kap rūstų prarijis išsprogdzino. Mikc, mikc, ale žodzio neišvepsi, lyg užspringis. Ant galų išstenėjo:
- Duok atsigerc!
Ogi toji, drabnai nuskikeno ir parodzius viedrų su tašlu pakišo Martynui panosėn sakydama “Gerk, gerk, cik nepasgerk!” Ir apsisukus dzingo, cik andarokas sustabalavo.
Marcynas norėjo nusispjauc, ale burna buvo sausa kap po pašaro. Pastovėjis pradėjo važiuoc atgal. Ale kas cia, nugi toj Marcelia kap rakšcis in širdzį inlindo, iš galvos neišeina. Užsimislinęs čiut in ažarų neinvaziavo, ledokas žino, kas pasdarė.
Praai dziena, kita, o rakšcis Marcyno širdzin vis scyro kap šaukštas grikinėn košėn. Ponedziau, dzyvai su tuo Marcynu pasdarė. Buvo tokis dalikatnas, darbinykas, o va toj velnio mergšė, straini, kap žvėrukas, subalamucino protų Marcyno. Dzienų nakcy nėr jam pakajaus. Vis mislina, dūsauna, akys kaip smilcių pribertos – žlibas nežlibas, aina nemato, klauso – negirdi. Vis apie kiauliatvarcį ratų suka kap busilas apie šoželkų, o su Marceliu pašnekėc atvagos nėra ir gana. Ir sumislino gromatų parašyc. Trumpų, drūtų tokių: Marceliute, girdzi, kap ylų va cia paširdzin dura ir dura. Ratavok! Nėr be tavy man vieko. Ar aisi su manim ant šliūbo, ba jei ne tai dzevaž nedaturėsiu! Parašė, konvartų liežuvių pašlapino, alkūni perbraukė, pats in pačtų nunešė, palaido.
Aina namo užsimislinęs. Kų ji pasakis? Ir cik topc galvon, kad ant konvarto neužrašė adriso. Oi, kų daryc? Ir už kų tu, Dzievuli mani baudzi? Ir vėl vaikiščias dzyrina kap dzienas pardavis, kap skarbų pametis. Ir kų daryc, vis mislina.
- Nedaturėsiu, dzievaž! Ir kažin kap ty šitas dzyvas su Marcynų būt pasgynėjis jei ne paršėkas. Saulai laidziancis važiuoja pro kiauliatvarcį Marcynas, nugi žiūro, Marceliukė vejas paršų. Nieko nemislinus, pasuko traktorių an paršėko. Ale tas ledokas in žirnius pasuko. Tadu Marcynas žemėn ir duj pėscias paskui paršų. Davijo nabagų. Stvėrė už kojos ir pats keberiokšt. Paršėkas žviegia, o Marcynas rėkia: -Greiciau Marceliut! Toj insibėgėjus ciesiai an Marcyno. Kas tadu jam pasdarė nė pats nežino, ale lyg žaibas toptc galvon, kad darties arba nigdi. Tai ėmė ir užbliovė, kad perrėktų paršėkų. – Marceliut, dzievaž nedaturėsiu! O Marcelė rėkia sau – Turėk, turėk! Marcynas: “Ratavok!” “Nedaturėsiu dzievaži!” Mergų net piktumas paėmė: “Tai nuo ko cia tavi ratavot? Ar bambų griūdamas nubrozdzinai?”
- Ne bamboj reikalas! -Užsvido ir Marcynas.
- Va, cia pasyrzius duria, pakajaus neturiu, -pro paršo žviegimų vis gulėdamas ir už kojos tampydamas dar glasniau aiškina Marcynas.
- Paširdzin, sakai, jau katras čėsas duria!,- nusdzyvino Marcelia ir iš rozo viskų suprato: “Nugi dar cia dzievuliau! – tai ko tu lyg šiolai cylėjai? Laisk tut ų paršų po kvarabais, parodzyk kur duria.
Marcelė lygtai norėdama ištraukc iš Marcyno paršo kojų, prisglaudė arciau, o Marcynas lyg pasramtc ar mėgydamas atsistoc, uždėjo Marceliukei an pecių rankų.
Tep jis ir neatsistojo, ba Marcelia pajutusi jo rankų ir šiltesnį dūkų paci apsikabino už saulės nuraudzyto sprando.
Paršėkas pabėgėjis atcigrįžo, lyg nevierydamas, kad laisvas, susuko savo uodegaitį klaustuku ir, -a kas man galvon, tegul sau! Striksėdamas nukūrė nė ne mislydamas, kokį neparšiškai dzidziulį gerų darbų padarė.
Taigi! Marcynas daturėjo, Marceliukė ištekėjo, o paršėkas nesidziaugė padaris šitų darbų, ba an stalo iškeptas gulėjo…