Maži mažytėlaičiai žalvario varpeliai,
senoviški (iš Kinijos).
Jie ypatingai skimbčioja naktim,
kai atveriamos durys –
fantastiškai kažkaip,
tarsi grakščios šokėjos
įsitempęs kūnas.

Bebprotė – pasakytų jai kaimynai, –
bet nesako.
Nepastebi. Nemato. Nesuspėja.
Tik pavėluotai praveria duris –

skimbčioja – a – skimbčioja…

O ji – toli toli jau…
Kitam laike, kitoj erdvėj,
kur kriauklę prie ausies priglaudęs
Lao Dzė’s pasekėjas
laukia ženklo –
mažų mažutėlaičių
žalvario varpelių garso
iš jos pasaulio virpančių pavojų.

Ir jiedu šypsosi, iš tolo rankom moja
ir kalba akimis tiktai, visai trumpai.

O paryčiais ji tarsi stirna – strykt į lovą
(varpelių garso kelio nepamiršo).
Kažkaip fantastiškai jie vėlei skimbteli,
jie skimbteli…

Beprotė – pasakytų jai kaimynai, –
bet nesako.
Nepastebi. Nemato. Nesuspėja.
Tik galvas nuo pagalvių kilsteli –

skimbčioja -  dievuliui ačiū -  skimbčioja…

I.D.
2004, sausis