Girdėkit! Muzika esu...
Astė padarė daug, kad karietos vėliava pakiltų grojant Dūdoriui. Nesimatė, kad jai prireikia jėgų savitvardai – rami, pasitikinti, žinanti, ką daro, bet truputį piktoka. Supratau, kad jai buvo smalsu stebėti, kaip pakėlus vėliavą, grojant Dūdoriui, keitėsi Ypatos veidas. Ir kuo ilgiau jį stebėjo, tuo įtikinamiau suvokė, kad tai Jis. Reikia dar kažkokios įtampos, suvibravimo sąmonėje, kad viršum Ypatos kaktos ir viršugalvio atsirastų tai, ką Mikalojus Konstantinas Čiurlionis „uždėjo“ „Dūdoriaus“ paveiksle ant neįvardinto herojaus galvos, matyt, norėdamas jį sulietuvinti. Astė nelabai prisiminė, kaip atrodantis galvos papuošalas. Lyg ragai, lyg sumaigyta karūna ar dar kažkas. Žaisdama vaizduote ryžtingai „iškėlė“ lietuvio tipą iš paveikslo ir jo vietoje prie grojančio Dūdoriaus „įkėlė“ Ypatą. Neatrodė, kad reginys paveiksle prasmingai pasikeitė. Priešingai, dar labiau įtikėjo, kad Dūdorius ir Ypata yra iš vieno paveikslo, kad jie užmiršę vienas kitą ir reikia kažką daryti, kad atsimintų. Keisčiau Astei atrodė, kad niekas iš karietos ekipažo žmonių nepastebi, jog aikštelėje prie karietos vėliavos pakėlimo susitinka iš vieno paveikslo išėję du herojai, užimti muzika – vienas muzikuojantis, kitas – gebantis ją girdėti. O! Kaip reikėtų Giedrės, – atsiminė Astė. Ji tuoj pasakytų: taigi, karietos žmonės, atsiminkite, būkite ir girdėkite kaip M. K. Čiurlionio „Dūdoriaus“ paveiksle.“
Giedrės nebuvo, bet Astė žinojo, kad karietoje yra jos erdvė. Patikino, jog sugrįžusi į karietą, būtinai užsuks ten, nors nežinojo, ko joje ieškos. Svarbiausia buvo, kad atsitiktų stebuklas: „Atsimink ir pažink save, pone Ypata, atsimink ir pažink Dūdorių“. Tačiau ponas Ypata elgėsi kitaip. Jo akys retai praslysdavo murzinu Dūdoriaus veidu, į vienos akies vyzdį įkrito baltuma lyg neatsargiai nutiškęs dažų lašas. Dar palūkuriavęs, nepakeldamas galvos, išėjo į trumpą takelį ir sugrįžęs pradingo karietoje.
– Ačiū, Dūdoriau. Tu tikras šaunuolis. Žvaigždė! – padėkojo ir vėl, padėjusi jam ranką ant peties, ėjo atgal iš vėliavos pakėlimo-nuleidimo aikštelės. Kartu su jais raidės A su B ir J. (jotas). Mes irgi skirstėmės kas kur, bet visi žinojome, kad įspūdį savyje tik pradedame rinkti, kad iškart jis neįstrigo, ir prireiks kažkiek laiko, kad šaknys įsikibtų į dūšias. Ir štai pasijautė, kad šis procesas pradėjo reikštis.
VIDINIS. Va, kalbame apie Joną, jo juodžemį, bet iš tiesų vyksta kažkas svarbiau. Nesuprantu kas? Ir panašu, kad dar niekas iš mūsų nežinome, kas būtent vyksta. Net Astė.
AŠ. Kodėl „net Astė?“
JONAS. Tikriausiai galvojate, kad va, Jonas Bartus, jis tikrai žino, kas jam svarbiausia. Tačiau, deja. Irgi jaučiu, kad kažkas įvyko ar net vyksta, kas nepalyginamai svarbiau. O Astė? Taip, ją visi žinom. Bet man atrodo, kad ir Dūdorių esu kažkur matę. Kur? Kvailystė manyti, kad muziejuje. Tokių murzių ten niekas neįsileidžia. Bet ir man tie muziejai ne tiek rūpi. Na, gal truputį rūpi, bet žemė – pirmiau.
Tuo metu Astė lūkuriavo Ypatos koridoriuje. Net nesitikėjo, kad taip greitai sutiks ir tiesiai šviesai lyg sunokęs obuolys nukrito:
– Sakykite, kaip jūs su Dūdoriumi atsiradote Čiurlionio paveiksle?
– Jums atrodo, kad ten aš?
– Neabejoju.
– Sakyk, Aste, ar galima tą paveikslą pamatyti?
– Betgi jums nėra laiko. Jūs pasirengęs rytoj sirgti. Ryt penktadienis, birželio tryliktoji.
– Velniop ta paraskevidekatriafobiją. Juk gali būti žmogui svarbesnių dalykų. Kodėl bent kartą galėčiau nesirgti? – ryžtingas atrodė ponas Ypata.
– O Dieve mano! – atodūsiu atsiliepė Astė. – Negi?
– Nesu, Aste, tas bailys, kuris nemoka išskirti svarbesnius dalykus. Argi būtina man sekti austrų kompozitoriumi Arnoldu Šenbergu. Taip, tas tiesa, kad mirė penktadienio tryliktąją, bet kodėl man reikia juo sekti? Pagaliau irgi špagą turiu, – prisiminė Ypata, bet tuoj pat nurimo. – Ė, Napoleonas turėjo visą armiją, o tos bjaurybės irgi bijojo.
– Jis ir balto žirgo bijojo, bet paveiksluose dažniausiai ant jo, – pasakė Astė ir, paėmus Ypatą už rankos, lyg pabijojusi, kad nepabėgtų, kalbėjo. – Dūdoriau, ateik, – pakvietė, – ir dūdelės neužmiršk.
Mažas ir didelis paklusniai nusekė koridoriumi pasui ją į Giedrės erdvę. Joje buvo tai, ko be pačios Giedrės turbūt ir negalima pasakyti, bet Astė jautė, kad čia ateiti labai reikalinga ir būtent iš jos susilaukti paramos, priimant reikalingą sprendimą.
– Tikriausia jau užmiršai šį didelį dėdę? – paklausė Astė Dūdoriaus.
– Gal. Bet jis mėgsta muzika. Moka girdėti. Muzikai reikia, kad mokėtum groti ir klausytis.
– Va, dabar atidžiau pažiūrėsime, kaip dėdė Ypata klausosi muzikos. Ar jam, Dūdoriau, pagrosi?
– Aha.
Atsimindama M. K. Č. paveikslą „Dūdorius“ Astė Mažą ir Didelį sukomponavo taip, kad niekas svarbesnis neišnyktų. Tik nepasakė, nei „grok“, nei „klausykis“. Dūdorius pakėlė dūdelę prie burnos, nežymiai įkvėpė oro, o Ypata rimo aprimo. Ir iš Giedrės erdvės karietoje ligi pavartės ataidėjo Dūdoriaus muzika.
Susižvalgėme ir taip pat rimome aprimome. Tik Vidinis krutino lūpas, vapėdamas naują eilėraštį, jau bene trečią šios dienos rytą. Aš jį girdėjau savyje, bet neabejojau, kad jį girdi ir Jonas Bartkus.
Baltoji paukšte, viltyje pakilus,
Dievulis duos ir mes aukštai
Pavaikščiosim gražiau, kaip ponai
Mažos dūdelės muzikos garsais.
O ne! Nereikia pavydėti laisvei
Ir mums, išėjusiems su ja pabūt –
Baltais berželiais savo dalią laistom,
Ją panešiojam vyturių sparnais.
Tik pažiūrėkite, koks šis pasaulis!
Balta spalva nebūna be juodos.
Dangus ir žemė glaustosi per saulę
Per polėkius suvirpusios dainos...
Girdėkit!
Muzika esu!
Ir nesvarbu,
Kur atsikvėpsiu ryt, poryt –
Svarbiau, kad būtų kam
Pragydusio klausyt
Ir neužmiršt, jog ir gerklėj,
Ir medyj
gieda
vyturys.
– Taip, pone Ypata. Jums reikia būtinai pažiūrėti tą paveikslą. Ir Tau, Dūdoriau, taip pat reikia. Man jūs jau dabar kaip iš to paveikslo išėję. O! Kaip bijausi, kad tai nebūtų iliuzija. Kad nereikėtų ir man apsirgti. Tų ligų juk daug. Net daugiau, negu sveikatos.