...seniai negrįžtamai nutolo
vaikystės  l a i k a s  ir daiktai,
bet  n e b e g a l i  atsiskirti
nuo mūsų tėviškės takai

tenai pradžia, ieškojimai, klydimai,
numintuos slenksčiuos šiluma,
o prie žilų beržų ošimo
ten visad laukusi mama

ir nors ateinam nusilenkti,
b e  ž o d ž i ų  padėkot tyloj,
tiems tėviškės takams ir daug kam –
daug kam paliekam amžinoj skoloj,

o kai atėjusią pajuntame vienatvę,
suvokiame –  jau nieks nepakartos
nei rūpesty išaugusio švelnumo,
nei tos jausmų nedalomos tiesos...