Ištuštėjęs miestas

Sėdėdamas už stalo Antanas Bulvinis tyliai vartė rankose sudžiūvusį riestainį, kurį jam įteikė prakauli padavėja kartu su atšalusia arbata. Vyras nešiojo storus akinius ir pablukusius marškinius, puikiai derančius prie nutrintų kelnių. Jo batai buvo pavyzdingai nublizginti, o plaukai – sušukuoti. Antanas iš lėto siurbčiojo savo arbatą ir abejingai žaidė su riestainiu. Tuo tarpu už prekystalio stovėjo stambus vyriškis su masyviu žiedu ant bevardžio piršto ir vangiai spoksojo į kavinės lankytojus. Abejingai, vangiai... Tą valandėlę galėjo pasirodyti, kad Žemė sukasi kur kas lėčiau nei įprasta ir kad galbūt saulė, iš toliau stebėdama tokius pokyčius, pasimes ir nukris į beribį kosmosą; daugiau niekada mūsų nebešildys.

Tačiau vienas kavinės lankytojas neatitiko to ryto standartų: išblyškęs veidas, juodi, nešukuoti ir lyg javų pėdas stirksantys plaukai, paglamžytas švarkas ir tas pamišėlio žvilgsnis. Tai buvo pažiūrėti jaunas vaikinas, gal kokių dvidešimties metų; ant stalo priešais jį buvo išdėliota krūva popierių ir jis išsiblaškęs bandė kažką atsirinkti. Stambusis vyras iš už prekystalio, pajutęs, kad kažkas ardo vangaus ryto harmoniją, iš lėto prisiartino prie jaunuolio ir gana paprastai kreipėsi į jį:
- Labas rytas. Nežinau, ar esate kada nors susidūręs su panašiu dalyku, tačiau mūsų kavinėje egzistuoja šiokios tokios taisyklės.
Vaikinukas baikščiai pakėlė akis, bet nieko nepasakė. Tuomet netikėtas pašnekovas tęsė:
- Ir aš galiu atvirai pasakyti, kad jūsų elgesys neatitinka mūsų taisyklių. Čia žmonės susirenka papusryčiauti, pasišnekučiuoti prie arbatos puodelio, o ne daryti ant mūsų stalų, skirtų indaujai su maistu, kažkokio buhalterinio kampelio. Kas čia dabar per popierizmai iš ankstaus ryto? Ir išvis, žadat jūs ką nors užsisakyti ar ne?

Juodaplaukis vaikinas pasimetė ir nežinojo, ką atsakyti, todėl tik nudelbė liūdną žvilgsnį savo popierių link. Tuomet stambusis vyriškis triumfuodamas jau norėjo pribaigti savo auką oficialiu prašymu išeiti, palikti kavinės patalpas ir neardyti įprastos tvarkos, kai Antanas Bulvinis (kartu su savo atšalusia arbata) staiga klestelėjo šalia vaikinuko.
- Stasy? Po galais, Stasy?! – guviai ir tarsi iš letargo pakilęs kreipėsi į juodaplaukį Antanas.
Tačiau jis taip ir nebepakėlė žvilgsnio nuo savo popierių; užtai stambiajam vyrui toks A. Bulvinio žingsnis paliko įspūdį ir jis suprato, kad vis dėlto šis rytas nebuvo toks jau įprastas. Ir Antanas sukeltą įspūdį puikiai išlaikė:
- Tai ko gi stovit, šeimininke? Įpilkit vaikinui arbatos! Torto kokio atpjaukit! Matote juk, kad visas perbalęs nuo tų mokslų.
Antanas draugiškai kumštelėjo juodaplaukį ir mirktelėjo šeimininkui.
- A, supratau. O kokio būtent torto pageidausite? – neatlyžo pilvotas šeimininkas.
- Dievaži, kad ir paties brangiausio! Su kuo daugiau kalorijų ir baltymų jam atneškit, žiū, jau baltas kaip kreida!

Niekas nebūtų sutriuškinęs Antano Bulvinio užsidegimo, kuriuo užsikrėtęs stambusis vyras su masyviu žiedu patenkintas patraukė vykdyti užsakymo. Tą trumpą akimirką, kurios prireikė nusigauti nuo staliuko iki prekystalio, šeimininkui pasirodė, kad Žemė ėmė suktis greičiau.

Tuo tarpu Antanas užjaučiamai pasižiūrėjo tiesiai juodaplaukiui į veidą ir maloniai nusišypsojo. Tada juodaplaukis tyliai pradėjo:
- Pone, aš atsiprašau, kad per mane jums teko taip nusižeminti, tikrai nenorėjau niekam sukelti problemų, tiesiog aš...
- Nieko, vyre, – Bulvinis draugiškai apsikabino jį per pečius. – Visiems pasitaiko juodų dienų. Nagi, kabink savo tortą!

***

Išėję iš kavinės, jie patraukė rudens aptraukta gatve. Prie perėjos stovėjo vienišas policininkas ir vis trynėsi rankas, saugodamasis šalčio. Antanas Bulvinis ėjo palengva, neskubėdamas, tarsi tas ėjimo procesas galėtų tęstis amžinybę ir jis visą ją mielai ištvertų. Tuo tarpu juodaplaukis vaikinukas mėtė kojas neaiškiai, kartais užkliūdavo už ko nors, aiškiai matėsi, kad mąsto apie viso pasaulio globalias problemas ir dar apie save. Toks jis atrodė, galbūt tokiu ir jautėsi. Antanas, neatpratęs nuo mados laikyti rankas kelnių kišenėse, prisiminė savo tėvą, kuris visuomet vaikštant kur nors viešoje vietoje liepdavo jam išsitraukti rankas iš kišenių ir elgtis „kaip pridera“. O kai Antanas paklausdavo tėvo, kodėl nedera laikyti rankų kišenėse, tėvas atsakydavo, kad jei Antanas kristų – paprasčiausiai nespėtų išsitraukti rankų ir plotųsi visu kūnu tiesiai į šaligatvį. Nuo to laiko nutekėjo nemaža vandens, Antanas užaugo ir dabar pats atrodė lyg būtų kažkieno tėvas, tačiau tas pamokymas jam vis neišeidavo iš galvos, laikėsi it įkyri guma prie mokyklinio suolo.

Taip juodu ir žingsniavo. Aplink stovėjo pliki medžiai, gėdingai rodantys visiems, kas dar mieste, savo apnuogintus kamienus, atviri konteineriai, tarsi besipuikuojantys savo sukauptu turiniu, užprogramuoti šviesoforai. Antanas Bulvinis mėgavosi šiuo pasivaikščiojimu; jis akivaizdžiai vyriškiui teikė daugiau malonumo nei kuklūs pusryčiai kavinėje. O juodaplaukiui, atrodė, viskas buvo vis tiek pat.
- Tai ką gi ten studijuoji, vaike? – staiga paklausė Antanas.
Vaikinukas krūptelėjo, bet po kurio laiko atsakė:
- Aš mokausi... plastinę chirurgiją.
Antanas Bulvinis tik kilstelėjo antakius, tačiau nieko nepasakė. Vaikinukas ir neatkreipė į tai dėmesio, matyt buvo pratęs prie įvairiausių žmonių reakcijų ir Antano nebuvo pati keisčiausia iš visų matytų.
- Žinai, ką aš tau pasakysiu... – staiga pradėjo Antanas. – Mesk tu visa tai.
Juodaplaukis sukluso ir pakėlė į pašnekovą savo nustebusias akis.
- Mesk tu visa tai, nes... – tęsė Antanas. – Nes sutrupinsi tu savo gyvenimą vieną dieną.
Matėsi, kad vyras surimtėjo, kalbėjo lėčiau, ilgai mintyse svėrė žodžius prieš juos pasakydamas:
- Pažinojau aš vieną žmogų, amžiną atilsį, kuris man kartą papasakojo liūdną istoriją. Aš ją labai pamėgau ir vėliau kiekvieną kartą žiūrėdamas į jo kreivą šypseną... Et. Ją dažnai pasakoju savo vaikams, sūnėnams, mokiniams. Ta istorija skamba daugmaž taip: „Kol žmonės dar nėra tapę žmonėmis, kol jie dar moka krykštauti ir džiaugtis gyvenimu, kol jie dar tebėra vaikai, po pasaulį vaikščioja žavūs angelai. Jie paliečia vaikus. Vienus anksčiau, kitus vėliau... Ir tada vaikai tampa suaugusiais. Bet kaip ir kiekvienas darbas ši užduotis reikalauja daug pastangų bei atidumo, ir nors šį darbą atlieka angelai, net ir jie kartais apsiskaičiuoja. Ir taip po pasaulį tarp šaunių suaugusiųjų lieka vaikščioti vaikai. Jie verkia, bando džiaugtis, o vėliau vėl verkia, jie bando skristi, bando mylėti, bet vėliau jiems ir vėl belieka verkti. Jiems niekas neduoda pasirinkti, nes jie liko vaikais.“ Bet žmonės, ypač šiais laikais, nuolatos maišo vienatvę, gyvenimo naštą su buvimu vaiku. Dabar vos ne kas antras galvoja, kad jis – vis dar vaikas, kad jis neatitinka visuomenės standartų. O iš tikrųjų tai tėra paprasčiausi Dievo siunčiami išbandymai. Nebėra karų, maro, nebėra priespaudos. Kiekvienas dešimtas gali sau leisti keliauti po visą pasaulį, o štai vaikų lieka vis mažiau ir mažiau. Ne todėl, kad angelai pradėjo uoliau dirbti, o todėl, kad kai kurie vaikai suauga patys. Ir kartais gerokai per anksti. O tie, kas lieka vaikais... Na, sakykim, kad jiems gyventi yra gerokai sunkiau nei kitiems.
Staiga juodaplaukis atkuto, tarsi pajuto pasitikįs Antanu, bet negalėjo to pasitikėjimo paaiškinti. Jo veidas šiek tiek įraudo, akyse suspindo gyvybė:
- Mano vardas...
- Nereikia, – nutraukė Bulvinis. – Nesakyk man savo vardo.
- Kodėl?
- Na vis tie kodėl... Žmonės kitaip nuostabos nebemoka išreikšti. Nesakysiu kodėl. Neilgai trukus suprasi pats.
- Na, tebūnie. Šiaip ar taip akimirką aš pajutau, kad jūs pajėgtumėte suprasti mane. Aš... na žodžiu, aš labai mėgstu savo fakultetą ir man labai patinka plastinė chirurgija, aš neslepiu savo aistros jai ir svajoju kada nors tapti garsiu gydytoju, bet... Bet dabar aš turiu mesti savo studijas, nes mano dėdė sunkiai serga ir aš vienintelis, kuris galėtų jam padėti. Aš turiu, aš privalau mesti savo studijas, kad padėčiau jam. Susirasiu kokį nors darbą, o naktimis už pinigus dirbsiu dar ką nors, nes išmanau ne tik mediciną, galėčiau įveikti įvairius darbus ir...
- Taip... Kai pasakoji man tai, aš tik keikiuosi mintyse, nes tau tarsi teko vienas iš neskoningai parašytų scenarijų, ir tu, sukaupęs visas vidines jėgas, kabiniesi į jį, nes tavyje dar daug entuziazmo. Ir jaunas dar, po velniais...
„Nepanašu, kad vaikis ką suprastų“, – pamanė Antanas. „Galų gale nepanašu, kad aš pats ką suprasčiau šioje maišalynėje“.

***

Popiet Antanas Bulvinis užsuko į traukinių stotį. Jis buvo pripratęs tokiu būdu atiduoti duoklę artimam savo draugui, kuris paliko daug savęs jo gyvenime. Kaip visada Antanas nusisuko nuo bėgių ir, stovėdamas nugara į juos, pradėjo:
- Aš vėl stoviu čia kaip ir kiekvienas metais nuo tada, kai išėjai. Stoviu taip, kaip stovėdavau šalia tavęs. Pykdavau, nenorėdavau klausti ir būdavau pasiruošęs išeiti, ir vis tu mane sulaikydavai kokiu nors taikliu žodžiu. Tai tu mokėjai. Žodis iškalbingas galėjo būti antras tavo vardas. Ir dabar tavęs nebėra.

Jis buvo užsimerkęs ir šalia jo atsistojo V. Atsigręžęs į bėgius jis šypsodamasis pasakė:
- Aš visada mylėjau ją ir mylėjau taip, kad tau teko kreiptis pas gydytoją. Mes nuolat nesutardavom, nes mane svaigino jos juodi plaukai, aš ėjau iš proto dėl jos balso, galėdavau klausytis ir klausytis. Aš nuolat norėdavau ją paliesti, piršau tau įvairiausias mintis, kuriose aš sėdžiu šalia jos, kuriose aš noriu ją apsikabinti, paliesti lūpomis jos skruostą. Man to užteko, kad galėčiau gyventi. Tai buvo ir yra mano mana, tik aš klausiu savęs, kodėl tu nori mane prikelti. Gal užsimanei parašyti kokią knygą apie nelaimingą meilę? Tau jau įgriso ta liauna, guvaus veido mergina?
- Ji mano žmona, V.
- Oi, atsiprašau, kaip greitai bėga laikas... Tik mane vis tiek ima juokas. Pats tiek daug skaitei, tiek parašei, taip ilgai vakarais kalbėdavaisi su manimi. Mes augom kartu. Ir drauge sutardavome, kad ne tas reikia mylėti, kurios išsiskiria minioje savo grožiu ar guvumu, o tas, kurių balsas sutepa girgždančias mūsų sielos stygas. Tas, į kurias ilgai žiūrint ima atrodyti, kad sapnuoji, nes realybėje tokių dalykų nebūna.
- Va būtent, kad nebūna, V. Aš nenorėjau griauti tavo susikurtos fantazijos, abejoti savimi. Neįsivaizduoji, kaip man buvo sunku, kai privalėjau abejoti tavimi. Kai man reikėdavo užsimerkti, mašinaliai rūkyti, kosėti, vaikščioti ratais ir gerti kavą, kad išguičiau tave iš savo galvos.
- Bet tu prisigalvoji naujų veidų. Tu savo depresijai suteiki naujas išraiškas. Ir visų ištakos slypi manyje. Pavyzdžiui šiandien – juodaplaukis vaikinas. Sunkiai sergantis dėdė. Ir tu toje pačioje savo kavinėje, kurią tau paliko senelis. Tau paprasčiausiai trūksta fantazijos, tu užstrigęs cikle. Palieki savo namus sekmadieniais, sėdi kavinėje, ateini čia. Tau tai tapo ritualu, tu esi priklausomas. Tu esi nevykėlis.
- O tavęs išvis nėra ir niekada nebuvo.
- Bet tu norėtum, kad būčiau. Nori kiekvieną dieną. Ir daktarams pasakei ne viską... Tu negali atpjauti dalį savo asmenybės ir tikėtis toliau gyventi visu pajėgumu. Tavo vidinis pasaulis nepažinus kitų akims ir tu jame praleidi kur kas daugiau nei tame, kuriuo vaikšto visi žmonės, su kuriais bendrauji. Kuriuo vaikšto ir ta juodaplaukė, nuo kurios tu mane atskyrei.
Antanas Bulvinis pajėgė tik atsidūsėti. Atrodė pavargęs.
- Man atsibodo šis beprasmiškas karas genijaus ir kvailio. Aš neneigiu tavo talento, aš neneigiu to, ką tu man suteikei ir ką aš sukūriau, bet... Tu negyveni dvejuose pasauliuose iš karto, tau nereikia žiūrėti žmonės į akis po to kai jie matė tave besišnekantį su kažkuo, ko iš tikrųjų nėra. Man paprasčiausiai reikia paliaubų.
- Žinai, ką aš tau pasakysiu, Antanai? Tu nesi kvailys, nes kvailys manęs nepaisytų vien todėl, kad yra pusprotis. O tu įsiklausai ir tariama mano egzistencija tau kelia nerimą. Ir gerai, nes tu jautrus, ir tai natūralu. Bet kiekvieno vyro aistra, potraukiai atsispindi ir visame tame, ką jis daro. Todėl aš tau neatleisiu, nes tu lyg koks paprastas užsisklendėlis, siekiantis tik pinigų ir sekso, susiradai sau kažkokią... Nežinau, Antanai, niekingas šliužas tu, bet klausytis moki. Tik nebylus esi. Ir kas jai pasakys, kaip aš ją myliu, ir kaip visa tai, ką rašiau, o rašiau kaip Sirano de Beržerakas, rašiau aš tik dėl jos. Kas galėjo pagalvoti, kad būtent tu tapsi mano nosimi ir užgoši viską, kas po ja. O paskui nudursi mane... kreipinio gale.

Antanas Bulvinis apsigręžė ir išėjo. Trūko tik sniego, kuris uždengtų vienišą V. siluetą ir padėtų jam pasislėpti po tariama teatrine uždanga.
Nematomas