skauda tavo buvimą ant delno.
medžio šaknim apsivijusį akmenį,
kalbantį prie upelio. jo tekėjimas
į priešingą pusę pėdas skalauja

iki nematomo baltumo, o po nakties
jos vėl šokinėja debesų kamuolėliais
bręstančio rudenio akyse. taip
ramiai ir lėtai skauda laukimą.