Rūkas
Suaižėjo sapnai man akyse,
kuriuos atsainiai išdalino rūkas,
apgaubęs galvą nejučia,
blakstienas ilgesingai supo.
Įvijęs antklodėn mane,
išardęs prietemos šešėlius:
tenai šviesu, kur ir tamsa,
kur galima gyvent pabėgus.
Lydėjo pas negyvas sielas,
į užkampius, gelmes nakties,
tenai, kur neužklysta miegas,
košmarai vaikšto kur po du...
O ėjome mes taip arti,
šalia neklotos mano lovos,
ir sakė: „visa, ko geidi –
gyvena per giliai...
subyra išgalvojus norus“.