Grubiai nusidriekia vaivorykštė per dangų—
Ir krenta akmenys pikti į Žemės širdį,
Pro mišką temstantį, pro mišką liūdną tankų
Praeina Ponas, jo dūdelę girdi

Čiurlionio pušys, debesį nuglostę
Ir apkabina visą žemės gėlą —
O sidabriniam mėnesienos toste
Žvaigždynai maudo amžinąją sielą,

Keliaujančio žmogaus per metų aidą
Per kraują degantį, per kraują tirštą,
Per trupantį iš skausmo žaibo veidą—
Aplinkui upės, vandenynai miršta—

Ne taip jau paprasta nuplauti sielą šitą?—
Šaulys, įtempęs lanką, murma uolai—
Ir krenta žvaigždės, guosdamos granitą,
Kantrioji Žeme, kaip nuo mūs nutolai...