Išaustas iš spindulių
apklojo sielą
ir prigludo it kūdikis
prie motinos krūtų
tyras mano rytas.

Nuspalvinki ir
verkiančiojo dieną
džiugesio lašu,
paskui ištrinki,
kas dar skaudena,
kas likę nemiela.
Mano ryte,
nors mirksniui
paverski bedalius
karaliais, o neregiams
parodyki spalvų prasmes!

Klusus pasilenki,
semi rieškutėmis
pasaulį amžinybės,
šviesmečių prilytą.
Ar būsi atlaidus
ne tik man?
Prijunkęs prie šviesos
be ilgesio – šalia
verkiančio išdyki!