Toli ten subyrėjo aitvarai,
minčių darnos išprievartauti...
o kartais klausiu - "Ar matai",
po sąvokom mintis prispaustas?
Dar kartais plaukia galvoje,
žibintų šviesoje paklydę sieliai,
jais vaikšto žmonės, trypia... negana?
Prieš mirtį žaidžia susirinkę "fieles".
Be proto, pabaigos ir nušvitimų,
kartoja pigų "pa de de",
dresuotas teatras - elgetų likimas,
nes monologui šaukia pareiga.
Ir rėkiame visi į žibintam, nakčiai,
miglotiems siluetams mintyse,
svajonėm išduotom... užšautas skląstis,
tava už scenos braižosi žiema.