Kai mes gyvenom
Mes gyvenom
Mažam, ankštam kambarėly –
Aš ir tu
Ir dar du
Rėkiantys maži vaikai.
Pareidavau kartais vėlai...
Apkuldavai tada Tu mane.
Ir degė akys viltim,
Meilė netilpo
Mažan kambarin,
Išvirsdavo į žydintį sodą,
Raičiodavos rasota žole,
Kol vėlei vaikai
Pašaukdavo atgalios.
Dabar nepareinu jau vėlai...
Dideliam mūsų name
Vietos per daug.
Ne visad randu net Tave.
Brangūs sietynai
Kabo aukštai,
Ir visko gana.
Tik vieno man trūksta
Žiūrint į pilnatį baltą nakčia –
Jaunystės manos:
Už lango obels
Ir rasotos žolės,
Ir Tavęs,
Boluojančios klubais
Vis artyn,
Vis gilyn į mane.