Ir vėl visi skuba. Tik nežinia, kur nuskubės ir kuo galiausiai tai baigsis. Ana palikus vienuolyną svarsto, kaip pakeisti ir pagerinti savo gyvenimo kokybę. Tačiau tarsi mažutė zylutė trenkias į stiklą kiekvienąkart mėgindama rasti kelią iš šios painios situacijos. Kas padaryta, to neatitaisysi, tačiau tas angelas ant vienuolės celės sienos Anai suteikė neįtikėtiną laimės siekimo troškimą. Dabar ji troško Kalėdas sutikti su pačiais mylimiausiais žmonėmis. Ji ilgai stovi ir spokso į parduotuvės vitrinas, kol galiausiai įsipynus į svajonių voratinklius nepastebi, kaip niekšas vagišius pagriebia jos rankinę ir nudunda akmens gatvėmis. Ji nepuola vytis, tik susmunka ant šalto gatvės grindinio. Staiga akyse pasidaro be galo šviesu, ir tas angelas ant vienuolyno celės sienų atgyja ir prabyla žmogaus balsu:
- Ar tai tu, moterie, prašei ženklo?
Ana pasimetusi neprataria nė žodžio. Jos mintyse siaučia viesulas, išvartydamas visus tvarkingai sudėliotus įvykius iš įprastų vietų. Mintys jai neleidžia nurimti, jos viduje kyla milijonai klausimų. Ir vos tik mintyse suformuluoja klausimą, gauna iš nuostabiojo angelo atsakymą. Kaip bebūtų keista, angelas nepraveria lūpų, tik žiūri nuostabiomis spindinčiomis akimis ir skleidžia aplink nepaprastai stiprią energiją. Ji kyla vis aukštyn ir aukštyn, tačiau pasiekus ribą sustoja. Užsimerkia ir regi savo pamestų vaikelių vaikystę globos namuose, paauglystę su įtėviais ir trupinėlius savarankiško gyvenimo. Ana taip ryškiai mato savo dukros veidą, kad to iš atminties jau net akmeniu neišmuši.
Staiga ji pramerkia akis. Aplink ji pamato žaismingus medžių šešėlius ir daugybę persikreipusių moteriškų veidų, tačiau tik tiek. Vaizdas vėl išblanksta.

Sunkiai praplėšusi akis ji pamato aplink jos kairę ranką apsivyniojusią permatomą gyvatę su varvančiais ir veną nuodais. Baltas patalas jai primena vaikystę pas senelius, o supelijusios lubos –kalėjimo vienutę, persismelkusią nusikaltėlių tvaiku. Kvapas Anai primena pigios socialinės įstaigėlės pietų metą. Pro duris žengia žavinga, išsipusčiusi moteris su sniego baltumo chalatu. Prabyla:
- Tai būsi Ana? - neužtikrintai taria sniego karalienė.
- Ana.
- Narkutė?
- Narkutė.
- Ačiū.
Durys atsidaro ir nuostabaus baltumo karalienė išnyksta. Ana pagaliau suvokia, kur pakliuvo. Ir gyvatė, apraizgiusi jos ranką, virsta paprasčiausia lašine, o sniego karalienė atmintyje įgauną pagyvenusios gydytojos pavidalą. Tik vis ramybės neduoda meilės nešėjas – Čamujelis. Ar visa tai, ką ji regėjo, buvo tikra?