Dangaus skliautu šiąnakt žvaigždelė nusirito,
Ji nesulaukė auštančio ryto.
O gal pastūmė kas
Į žemės ištiestas rankas.
Nestūmė nieks žvaigždės -
Nusibodo jai spindėt,
Panoro žvaigždė žemėj pailsėt -
Tik nesuprato jinai,
Kad atsiskyrė su žvaigždynu amžinai -
Žvaigždė palaikė tai sapnu,
Kada kaip dukra jį mylavo -
Užmirš padangę žydrą savo.
O bučinys buvo toks saldus,
Bet žvaigždė jau niekad neatbus -
Užklojo jį užmaršties skraistė
Gūdžios, juodos nakties.
Neliko ilgesio, nei spindesio ugnies.

O žemė, vėl ištiesusi rankas,
Rinks krintančias ir gęstančias žvaigždes.