Išdžiūvusi žemė šaukia palydai:
-Nekaskit, palaukit dar nežydėjo!
Ir pupų laukais nusėti kapai
Sužyti pavasariui vos tik atėjus.

Lavonus iš rudenio paupio kėlė
Į Letos plačius pražūtingus nasrus.
Paliko dangui tik graži pasakėlė
Prabilo į tylą nekaltas žmogus:

-Aš tarnas, pabaisa gyvenimo trumpo,
Ten toliuos nuteistas kentėt amžinai.
Gyvenimu yriaus, kaip įprasta žmogui,
Kol neužkapojo juodieji gandrai.

Gyvybės nešėjai pakliuvo į rūką
Išblanko vilties ir dorybės spalva,
Paliko ant snapo žudiko nekalto,
Ryški ir pajuodusi kraujo spalva.

Išėjęs, netekęs, bet džiaugsmą atradęs
Atgulsiu kalnelin šiandieną ramiai
Į protėvių žemę giliai įsikasęs
Atrasiu ramybę, jos laukiau ilgai.

Ne viskas, kas bloga pasieks mūsų ainius,
Kas gera telieka visų širdyse.
Išmokim mylėti, tikėti ir laukti,
Kas verta gyvenime mūs pilkame.