Užpustė
rudenys miražais,
vaizdais iš pasakų
mintis.
Negerk iš pėdos –
žalvario avinėliu pavirsi.
Negerk – žaltys užantyj rangos.  
Išgerk, kai žalios pamotės
akys pusny paklydusios.

Mano karalaitės nuodėmingos,
tik kurpės devyniamylės ne
stiklo upėms perbristi.
Slibinai - kvėpuojantys
lietumis ir šalnom.

Pripustytos akis regi oazes, kur
dykumų žmonės nuo karų saugūs,
beduinai pasiverčia vėjais,
ir vanduo brangesnis už tylą.

Aš užsimerkiu,
kad prisnigčiau
didelę negandą.  
Vandenys juodi - mintys skaisčios:
jose lyg rojaus soduos
pats dievas
pasiklystų.