Šią naktį vaikščiojau po švytinčius pasaulius...
Vienam jų – amžinas pavasaris,
Ten medžiai skambančiais lapeliais,
O angelai prie kiekvienos šakelės
Jau riša po balčiausią žiedą...
Ten po stebuklų ramų lauką
Sidabro paukštė tyliai plauko...

Antram – vis begalinė vasara. –
Vaivorykštėm nusėtos pievos,
O šiltas vėjas glosto debesų viršūnes, –
Maldauja vėsaus gurkšnio iš šaltinių...
Kiek daug spalvų, kiek daug žiedų!
Ten niekada netyla paukščių sutartinės.

Trečiam – dosnumo laikas –
Grąžina sodai žemei duoklę,
Lapus nudažo mirganti paletė,
O lietūs čiurkšlėmis nuplauna kelio dulkes
Lyg rudeniui nuplauti pėdsakus norėtų.

Tas paskutinis – sapno karalystė,
Laukus padengęs sidabru,
Išrašo ilgesį baltom raidėm,
Net ledo žvakę uždega ant balto pusnies kapo.
Ten spindi apgaulingos krištolinės pilys.
Šiauri pūga per naktį nenutyla –
Ji piešia pasakų peizažą
Ant veidrodinių pilies durų...