o jei vasario paskutinės snaigės
tau nepraneš kuo gyvenu
sukaupęs drasą atsisuk į dvasios gėlą

žiemos lietum išverksiu viską
kas abiem lig šiol brangu
ar pameni studentišką lakumą

kai tądien tilpom viename mirksny
kai žavesio daige bežodėm lūpom
ženklinome rytą dar nežinodami
už posūkio jau pabaiga...