Pasimelski,
Mesk pulsuojančias
Viršun
Juodas šakas į šalį
Išsiraizgė medžių gyslos
Juodos rankos
Graibsto dangų
Vis po mažą gabalėlį
Kaulėti jų pirštai drasko
Mano viršprasmės
Ramybė
Trasnscendencijos
Praranda kryptį
Akys mato
Vien tik savo juodus
Kaip bedugnės
Vyzdžius
Tuščiagysliai medžiai
Tiesia savo kiaurus delnus
Laukia kaip
Kalėdinio stebuklo
Minkšto sniego
Kūdikėlis lūkuriuoja
Savo balto kūno
Kad galėtų šįmet
Apsimest Betliejuj
Mano žvilgsnis nebemato
Rūko
Nebėra, kas išsilieja
Draskantis nuogumas-
kaip žinojimas -
Erdvėj pasklidęs pulsas.

Rodyklei lūžus
Vėl klaupiu ir iki skausmo
Spaudžui delnus:

Ieškau to, kas dar
Danguj neišdraskyta