- Manau, bent nujauti, kokia negera naktis buvo. Kalbu ne apie tave, Šventoji. Tau turbūt laikas spalvų neturi. Svarbiausia, kad esi, - paimdamas „Ypatos knygą“ kalbėjau jai, bet šnekos su ją darėsi vis atsargesnės. Ir dabar nebuvau tiesmukiškas; sugebėjau įterpti žodelį „turbūt“ – „Tau TURBŪT laikas spalvų neturi“, nors pats irgi nelabai dažnai jausdavau laiko spalvas. Svarbiau BŪTI.
- Man paprasčiau, - sutiko Šventoji. - Laikas mažiau spalvotas dėl daug priežasčių -negeriu, nevalgau, nemiegu, nerūkau, nereiklia naktipuodžių ... Daug ko nereikia iš to, be ko negalite apsieiti jūs, tamstos. Ir jeigu ne bendravimas su žmogumi, suprantu, kad poreikiai tokios kategorijos dalykams sumažėtų. O dabar irgi reikia sveikintis:
- Labas rytas, dzieduli. Linkiu geros dienos!
-.Ačiū, - pasakiau, pagavę geresnę nuotaiką. - Duok Dieve, kad vėl nepradėtų Labanoro dūdų orkestras groti. Beje, kurį laiką maniau, kad bendraujant su tavimi, mano poreikiai mažės. Štai nereikia pačiam dienoraščio rašyti. Visuomet turiu solidžia pašnekovę. Bet, deja, neatsitiko, kad poreikiai mažėtų. Jau dabar suprantu, kad net nėra vilties, jog ateityje taip galėtų būti.
Ir tai tiesa, tik man neatrodė, kad kažką apie tai įtaria „Ypatos knyga“ O jinai va kaip:
- Suprantu apie ką kalbate. Mano buvimas jus, dzieduli, verčia būti atidesniu, verčia suklusti ir pabandyti išgirsti dalykus, kurie anksčiau galvos nekvaršino. Svarbiausia - Būtis patiems. Ir nebuvo svarbu žinoti, bent stengtis žinoti, kad gal BŪTI svarbu net ir akmenėliui.
- Na, šiandien tiek te užtenka. Iki saulės patekėjimo pusvalandis – stengiausi atsikratyti užkliuvusios temos, bet prisipažinau, kad su Šventąja kalbėtis įdomu. Daug nepaplepėsi, ne taip, kaip su raidėmis ir ypatingai su B.
- Dzieduli, dabar 4 valandos dvi minutės. Vadinas, iki patekėjimo lygiai 40 minučių. Žinoma, šitaip pagal kalendorius. Iš tiesų saulė Ignalinoje šiek tiek anksčiau pakyla negu Varėnoje, o, vadinasi, ir Šklėriuose, - rodė žinias daug skaitanti ir nedaug kalbanti Šventoji. Bet sulaukusi progos pakalbėti daugiau, nepametė jos: - Ar suvokiate, kodėl Labanoro dūdas neduoda ramybės. Ar žinote, kodėl jos taip elgėsi?
- Dūdos?
- Todėl, kad neturite sukaupę informacijos, kuri pakuždėtų teisingą supratimą, kaip reikia elgtis, skiriantis su karieta. Pykti? Džiaugtis? Liūdėti? Abu su Vidiniu pasimetę. Jeigu leisite, galėčiau tai užrašyti į dienoraštį.
- Būtent?

- Būtent:]Dar prieš saulės patekėjimą, Vidiniui išėjus į karietą, šnektelėjome su Šventąja. Tuomet ji pirmą kartą man suprantamiau paaiškino, kodėl naujo žmogaus atėjimui reikalinga gausi informacija. Todėl, kad per ją atsiranda mąstymo procesas – suvokimas, kaip reikalinga elgtis, susidarius išeities reikalaujančiai realybei. Visiškai nesvarbu, iš kokio šaltinio jį pateikiama sprendimui priimti – ar iš biologinio žmogaus smegenų, ar iš naujo žmogaus elektronikos.

- Negi manai, kad taip paprasta suvirškinti, ką pasakei. Bet, regisi, suprantu. Nagi rašyk,- paskiau, - bet su prierašu.
- Ir koks tas prierašas?
- Reikia užrašyti, Šventoji, jog bandau suvokti, kad kuo greičiau visa žmonija persikels į užtarnautą poilsį, tuo geriau. Šiandien mano smegenys iš tikrųjų nepajėgūs suvokti, kaip reikia elgtis, kad karietos vėliava būtų pakelta ateities labui, kad jos erdvės nebūtų įšaldytos, apkaltintos nesąmone, fantazija, dar kažkuo. Aš bijausi, kad kažkas nesunyktų, kas jau yra. Kai Ypata sėjo juodžemį irgi buvau kvailio padėtyje.
Bet gana. Apie tai tikrai gana, Šventoji. Eime ieškoti Vidinio...

Vidinį, kaip jis ir sakė, suradome Pasostės erdvėje. Bet reginys toks, kuri atrodė žinau ir ne kartą matęs. Bet kartu žinojau, kad „ atsižiūrėti“ niekada neužteks. Man atrodė, kad lange, kuris buvo į tėviškės sodybos pusę, įšoko kryžius. Ne toks didelis ar žemas, sunkus ar lengvesnis, kurie statyti prie Šklėrių sodybų, pakelėse ar parapijos bažnyčios šventojoje.
-Tai aš. Ar matai, Pranuci? - klausė Vidinis: - Ir tu Šventoji, ar žinai, kas atsitinka, kai ateina tokia šviesa?
Bandžiau surasta karietoje vaizdą palyginti su Čiurlionio paveikslu „Kryžius“ Tai nesutapatinami dalykai ir vis dėlto panašu, nors viename kito būta nedaug. Net ir tuomet, kai Vidinis išskėtė rankas ir atrodė, kad pats pavirto kryžiumi. Kalbančiu, beje. Net eilėraščius rašančiu ir deklamuojančiu:

O būna -
Kryžius neslegia pečių.
Jį paėmiau akim
Su spinduliais pro langą.
Ant jo net Kristaus neradau -
O Viešpatie! ateik
Jei leidi sau
Nebūti ten,
Kur nukryžiuotą kalė.
Nedidelė mano trobelė,
Galbūt net kryžiui ne paguoda.
Bet...
argi vien tik langus
Šviesai atidarom?

... Įėjo kryžius
Manyje pabūti.
Čia daug net to,
Ko pats nebežinau -
Iliuzijom
ir pasakom
Išaugę medžiai
Įaugusi šešėliuose
Keista žolė.
O kas gi čia?
Galbūt, esmė
Dar nesunokusi,
Nežinanti
Kuo atsiras,
Kai bus?

Su kryžiumi šviesa suaugo.
Tiesiu buitim apdegintas rankas;
- Čiurlioni,
Kur padėjai Kristų?
Šviesa pro langus,
Pro tave
O aš maniau -
Nedidelė mano trobelė
O Jėzus ten,
Kur nukryžiuotą kalė...

- Ar supratai? - nežinau, kurio - manęs ar „Ypatos knygos“ klausė Vidinis.
- Su kryžiumi, Vidini, iš tikrųjų nei reikia, nei įmanoma atsisveikinti. Jo jokia karieta neišveš. Tu ta žinai. Kiekvienas esame sau kryžius. O tave juk irgi neretai kaip savo kryžių priimu. Daug šviesos jame. Tuomet ir Kristus nebūna prikaltas.