Rinkau savąsias dovanas lemties,
Jos buvo skirtos man, tik man, ne tavo.
Ir visiškai nebejaučiu kaltės,
Jei traukinys tavasis nuvažiavo.

Reikėjo saugot aukso dulkeles,
Dangus visiems vienodai jas išbarsto.
Jei nenorėsi – niekas negalės
Surankiot pamestą per šimtą varstų.

O aš rinkau – iš smėlio, pelenų,
Lietutis plovė ir per rėtį košė,
Džiovino saulė. Ir po daug dienų
Sukrovė žiedą man auksinė rožė.

Tai ko niršti, ko viskas negerai?
Ir kam gi reikia to dygliuoto šydo?
Tave vilioja vien pikti kerai,
O man ant stalo aukso rožė žydi.