vien ugnimi einu
susapnavau eilėraštį ant dramblio kaulo kranto
saloms koralų tirpstant po vakaro žarom,
ne vieną sluoksnį nuplėštą audroj išpirkus –
jaučiau gyvybę grįžtant saulėlydžių spalvom ---
o bundant rytui – aušra nokino duoną angelų
ant saujų karšto smėlio po auksu spindulių,
tarp purpurinių saulės potvynių sparnų –
neišsemiamas jūras liepsnojančių bangų ---
nuo ryto iki vakaro vien ugnimi einu
tarp išpuoštų verandų gėlėm dangaus stogų –
kol akys žėri atspindžiuos pražydusių dienų ---
šis krantas nesibaigia paklydus tarp sapnų