Šiandien varnos gaudė žiogus. Turbūt iš nuobodulio. Visi, oi visi buvo sulindę į namus, puošė eglutes, dengė stalus ir laukė – tik tos tikrai kvailos varnos nesuprato – ko? Kalėdų stebuklo?
Šiemet jis pas juos neateis. Laukti beviltiška.
Viena, pati juodžiausia iš visų, pati bjauriausia iš visų varna staigiu judesiu kryptelėjo galvą kairėn ir nuo nušalusio laido stebėjo ateinantį žmogų. Visos kvaišos pasekė jos pavyzdžiu ir neritmiškas galvų krypimas viena kryptimi prasidėjo...
Juodosios galvoje sukosi viena mintis – kas tas žmogus? Ką jis darys? Palesins? Apmėtys sniegu? Varnos baukščiai laukė savo lemties.
Viena, smulki varna vis kraipė galvą ir nekantravo – žmogus vilkosi lėtai, rodėsi, kad nebeturi jėgų net judėti pirmyn...
Kai žengė pirmus žingsnius kaimu, varnos suprato, kas ji. Maža mergaitė su šuneliu. Šuo nesukėlė palaimos juodajai, bet jis atrodė toks pavargęs...
Basos kojos ropojo pirmyn, šešios basos kojos ir dvi neuždengtos rankos, keturios neramios akys ir du viltingi žvilgsniai... Toks nerišlus derinys yrėsi pirmyn ir pirmyn, bet... sustojo.
Mergaitės (kartu ir smalsių varnų) žvilgsniai nukrypo į dailaus namo langą. Už jo matėsi du vaikai ir dailiai blyksinti eglutė. Mergaitė pravirko. Šuo, gailiai inkšdamas atsigulė jai ant sušalusių kojų.
Mažoji keliautoja suklupo. Įsikniaubė į šaltą sniego patalą ir ėmė raudoti. Šuo nėrėsi iš kailio, laižė veidą, rankas, kojas, glaudėsi prie jos. Nuo jos kūkčiojimo net varnos nebekreipė dėmesio į beviltišką Kalėdų laukimą.
Kažkas šilto nusileido mergaitei ant peties. Iš pradžių ji sukluso ir nurimo, paskui nedrąsiai pakilo aukštyn. Prieš ją stovėjo du dailūs vaikai.
- Kas tu? – paklausė vienas.
- Iš kur tu? – paklausė antras.
- Kodėl tu ne namie? – vėl paklausė pirmasis.
Mergaitei trūko drąsos. Tie du angeliški vaikai jai priminė sapną. „Per daug gerai, kad tai būtų tikrovė“ – pamanė sau.
Tyla truko visą amžinybę. Paskui sukarksėjo kažkuri iš varnų. Visi trys vaikai pakėlė akis į laidus. Šimtai smalsių akių į juos spoksojo įžūliais žvilgsniais.
Tomas pasijautė nejaukiai, ir čiupęs sesę bei nepažįstamąją už rankų, nudūmė namo. Dusdamos mergaitės bėgo paskui.
Rūpestinga motina nuprausė mergaitę, aprengė išaugtiniais Emilės drabužiais, sušukavo. Pamaitino.
O taip ilgai lauktas Kalėdų stebuklas vis dėl to atėjo. Ant stalo buvo padėtos nebe penkios, o šešios lėkštės, po egle atsirado dar keturios dovanos ir danguje įsižiebė dar viena žvaigždė.
Varnos piktai žvelgė pro namo langą. Juodoji nusivylusi pažvelgė į horizontą ir nuskrido. Likusios pasekė jos pavyzdžiu. Kai po Kūčių vakarienės Tomas pažvelgė pro langą, laidai baltavo nuo ką tik iškritusio sniego.
Snigo. O Emilė su naująja drauge kalbėjosi ir šiltai žvelgė pro žiemos išpaišytą langą...